|
|
|
|
1. ELEKTROKARDIOGRAMOS FORMAVIMOSI ELEKTROFIZIOLOGIJA 1.1 Miokardo skaidulų elektrofiziologija 1.2 Izoliuotos skaidulos elektrograma 2.3. Jaudrumas ir refrakteriškumas 2.4. Susitraukimas (toniškumas) 3. PAGRINDINIAI ELEKTROKARDIOGRAMOS ELEMENTAI IR FIZIOLOGINĖ JŲ CHARAKTERISTIKA 4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI 4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas 5. ŠIRDIES POZICINIAI POKYČIAI 5.1. Širdies elektrinė ašis (αQRS) 5.2. Širdies elektrinė pozicija 6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS 6.1. Hipertrofinės širdies morfologija 6.2. Hipertrofinės širdies elektrofiziologija 6.3. Elektrokardiografiniai prieširdžių hipertrofijos požymiai 6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija 6.3.2. Kairiojo prieširdžio hipertrofija 6.3.3. Abiejų prieširdžių hipertrofija 6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika 6.4.1. Kairiojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas 6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova 6.4.3. Kairiojo skilvelio hipertrofijos laipsniai 6.5. Elektrokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.5.1. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas 6.5.2. Sistolinė ir diastolinė dešiniojo skilvelio perkrova 6.5.3. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos laipsniai 6.6. Elektrokardiografinė abiejų skilvelių hipertrofijos diagnostika 7.1. Širdies laidumo sistemos morfologija 7.3. Širdies ritmo sutrikimų klasifikacija ir elektrokardiografinė jų diagnostika 7.3.1. Nomotopiniai širdies ritmo sutrikimai 7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai 7.3.3. Paroksizminės tachikardijos 7.3.4. Prieširdžių plazdėjimas 7.3.6. Skilvelių plazdėjimas, virpėjimas, asistolija 8.2. Intraskilvelinio laidumo sutrikimai 8.3. Skilvelių priešlaikinio sujaudinimo (preekscitacijos) fenomenas (VPV, LGL, LCL sindromai) 9. EKG PAKITIMAI, SERGANT IŠEMINE ŠIRDIES LIGA 9.1. Širdies vainikinės arterijos 9.2. Elektrokardiografinė miokardo išemijos diagnostika 9.3. Fizinio krūvio ir medikamentiniai mėginiai 9.4. Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografinė diagnostika 10. ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ PAKITIMŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA 10.1. Elektrokardiografiniai pakitimai imituojantys ūminį miokardo infarktą 10.2. Variantinė (Princmetalo) krūtinės angina 10.3. Priešlaikinės repoliarizacijos sindromas |
Elektrokardiograma (EKG) fiksuoja širdies bioelektrinius potencialus ir kartu su klinikiniais duomenimis leidžia diagnozuoti širdies veiklos pokyčius, stebėti patologinio proceso eigą, prognozuoti jo baigtis. Todėl ji yra vienas pagrindinių ir dažniausiai naudojamų tyrimo metodų. Žmogaus elektrokardiogramą (EKG) pirmasis užrašė E. A. Šeferis (E. A. Schafer) 1880 m., panaudojęs B. Lipmano (B. Lippman) 1873 m. sukurtą kapiliarinį elektrometrą. EKG sudarė trys nedidelės amplitudės danteliai, registruojami širdies ritmo dažniu. Klinikinės elektrokardiografijos pradžia laikomi 1903 m. Tais metais olandų fiziologas V. Einthovenas (W. Einthoven) žmogaus širdies bioelektriniams potencialams užrašyti panaudojo jautresnį styginį galvanometrą. Tačiau gautos EKG dantelių amplitudė buvo labai maža, nes registruojami kūno paviršiuje bioelektriniai potencialai nebuvo stiprinami. V. Einthovenas ir jo bendradarbiai sukūrė elektrokardiografijos terminiją, aprašė širdies bioelektrinių potencialų projekcijos į kūno paviršių dėsningumus standartinėse I, II, III derivacijose. Klinikinėje elektrokardiografijoje momentinio ir suminio vektoriaus sąvoka susijusi su F. Vilsono (F. Wilson) mokyklos 1920-1943 metų darbais. Momentiniai vektoriai, turintys dydį ir kryptį, leido suprasti EKG dantelių genezę įvairiais širdies bioelektrinių potencialų kitimo etapais. Be to, F. Vilsonas pagrindė diagnostinę unipolinių (VR, VL, VF) derivacijų vertę. Dar tiksliau širdies bioelektriniai potencialai pradėti registruoti sustiprintose unipolinėse galūnių (aVR, aVL, aVL), unipolinėse krūtininėse (V1-V9), bipolinėse V. Nebo (W. Nehb) trikampio (D, A, J) ir kitose papildomose derivacijose (H. H. Goldberg, S. M. Levis, 1950). Ypač reikšmingi klinikinės elektrokardiografijos laimėjimai trečiajame 20 a. dešimtmetyje, kai pagerėjo elektrokardiografų kokybė. Tuometiniai technikos laimėjimai skatino ir sąlygojo klinikinės elektrokardiografijos mokslo tiriamųjų darbų pažangą ir plėtrą. Vėliau buvo atskleisti nauji širdies ritmo ir laidumo dėsningumai (tai intrakardiniai, kryptingai išsamūs elektrofiziologiniai tyrimai), pradėtos analizuoti EKG ir širdies autopsijos, EKG ir angiografinio tyrimo, EKG ir echokardiografijos ir kt. paralelės. Tinklapis parengtas pagal monografijos "Klinikinė elektrokardiografija" (2000 m.) medžiagą
Monografijos autorius yra Zofija Ona Markienė - Šilinskaitė.
© 2010 UAB Aidiga
|