Elektrokardiografija
aidiga

Titulinis Apie autorių Literatura Nuorodos
Santrumpos
www.lrvalstybe.lt
www.lrimones.lt
1. ELEKTROKARDIOGRAMOS FORMAVIMOSI ELEKTROFIZIOLOGIJA
1.1 Miokardo skaidulų elektrofiziologija
1.2 Izoliuotos skaidulos elektrograma
2. ŠIRDIES FUNKCIJOS
2.1. Automatizmas
2.2. Laidumas
2.3. Jaudrumas ir refrakteriškumas
2.4. Susitraukimas (toniškumas)
3. PAGRINDINIAI ELEKTROKARDIOGRAMOS ELEMENTAI IR FIZIOLOGINĖ JŲ CHARAKTERISTIKA
4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI
4.1. Aparatūra
4.2. Derivacijos
4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas
5. ŠIRDIES POZICINIAI POKYČIAI
5.1. Širdies elektrinė ašis (αQRS)
5.2. Širdies elektrinė pozicija
6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS
6.1. Hipertrofinės širdies morfologija
6.2. Hipertrofinės širdies elektrofiziologija
6.3. Elektrokardiografiniai prieširdžių hipertrofijos požymiai
6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija
6.3.2. Kairiojo prieširdžio hipertrofija
6.3.3. Abiejų prieširdžių hipertrofija
6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.4.1. Kairiojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas
6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova
6.4.3. Kairiojo skilvelio hipertrofijos laipsniai
6.5. Elektrokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.5.1. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas
6.5.2. Sistolinė ir diastolinė dešiniojo skilvelio perkrova
6.5.3. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos laipsniai
6.6. Elektrokardiografinė abiejų skilvelių hipertrofijos diagnostika
7. ŠIRDIES RITMO SUTRIKIMAI
7.1. Širdies laidumo sistemos morfologija
7.2. Širdies aritmijų genezė
7.3. Širdies ritmo sutrikimų klasifikacija ir elektrokardiografinė jų diagnostika
7.3.1. Nomotopiniai širdies ritmo sutrikimai
7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai
7.3.3. Paroksizminės tachikardijos
7.3.4. Prieširdžių plazdėjimas
7.3.5. Prieširdžių virpėjimas
7.3.6. Skilvelių plazdėjimas, virpėjimas, asistolija
8. ŠIRDIES LAIDUMO SUTRIKIMAI
8.1. Blokados
8.2. Intraskilvelinio laidumo sutrikimai
8.3. Skilvelių priešlaikinio sujaudinimo (preekscitacijos) fenomenas (VPV, LGL, LCL sindromai)
9. EKG PAKITIMAI, SERGANT IŠEMINE ŠIRDIES LIGA
9.1. Širdies vainikinės arterijos
9.2. Elektrokardiografinė miokardo išemijos diagnostika
9.3. Fizinio krūvio ir medikamentiniai mėginiai
9.4. Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografinė diagnostika
9.5 Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografiniai pakitimai ikistacionariniame periode Vilniaus miesto Greitosios medicinos pagalbos stoties duomenimis
10. ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ PAKITIMŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA
10.1. Elektrokardiografiniai pakitimai imituojantys ūminį miokardo infarktą
10.2. Variantinė (Princmetalo) krūtinės angina
10.3. Priešlaikinės repoliarizacijos sindromas
10.4. Elektrolitų balanso sutrikimai
10.5. Ūminis perikarditas
10.6. Ūminė plautinė širdis

      1.2. Izoliuotos skaidulos elektrograma

     Primename, kad ramybės (poliarizacijos) būsenoje izoliuotos miokardo skaidulos membranos išorinis paviršius turi teigiamą, o vidinis - neigiamą elektrinį krūvį. Sudirginus kurią nors skaidulos paviršiaus dalį, membrana tame plote darosi laidi, didėja Na jonų migracija į skaidulos vidų, kinta kitų jonų santykiai abipus membranos. Sujaudintas paviršius įgauna reliatyviai mažesnį krūvį negu vidinis - neigiamą elektros krūvį. Šis procesas apibūdinamas depoliarizacija. Likusi nesujaudinta skaidulos paviršiaus dalis turi teigiamą elektrinį krūvį. Skaidulos paviršiuje susidarius skirtingiems poliams, atsiranda biosrovės, kurias galima registruoti galvanometru. Izoliuotos skaidulos, esančios elektrolitų skiedinyje, depoliarizacijos ir repoliarizacijos procesų kitimai schemiškai vaizduojami 1.3 pav. Schemoje parodyta šių procesų dinamika ir registracija A, B ir C pozicijose esančiais elektrodais, prijungtais prie galvanometro su impulso skleistine. Galvanometro rodyklė nukrypsta į viršų ar žemyn nuo izoelektrinės linijos priklausomai nuo diferentinio elektrodo padėties. Iki depoliarizacijos, vadinamojoje poliarizacijos būsenoje, skaidulos išorėje esantys elektrodai galvanometre registruoja izoelektrinę liniją. Depoliarizacijos pradžioje susiformuoja dipolis, kuris teigiamu poliu artėdamas diferentinio elektrodo link nukreipia galvanometro rodyklę į viršų nuo izoelektrinės linijos. Diferentiniam elektrodui esant priešingoje pusėje, dipolis tolsta didindamas depoliarizuotos skaidulos neigiamą plotą. Tai rodo galvanometro rodyklės nuokrypis žemyn nuo izoelektrinės linijos. Sujaudinus izoliuotą skaidulą iš dešiniosios (D) pozicijos ir jai plintant link kairiosios (K), visuose elektroduose (A, B ir C) registruojamos skirtingo dydžio ir krypties biosrovės.

1.3 pav. Izoliuotos skaidulos depoliarizacijos (1, 2, 3, 4) ir repoliarizacijos (5) procesų plitimo schema (D – dešinioji, K – kairioji pozicija)

     Pirmu etapu A elektrodas registruoja nedidelį neigiamą nuokrypį, B ir C elektrodai - analogiškus teigiamus nuokrypius.

     Antru etapu, depoliarizacijai apėmus pusę skaidulos, A elektrodas registruoja didesnį neigiamą, B ir C elektrodai - analogiško dydžio teigiamus nuokrypius. B elektrodo, esančio ties skaidulos viduriu, teigiamos ir neigiamos biosrovės neutralizuojasi, ir galvanometro rodyklė nukrypsta iki izoelektrinės linijos.

     Trečiu etapu, didėjant depoliarizacijos plotui, atitinkamai didėja neigiamas nuokrypis ties A elektrodu, teigiamas - ties C elektrodu. Tuo tarpu B elektrodas registruoja neigiamą nuokrypį.

     Ketvirtu etapu, depoliarizacijai išplitus visoje skaiduloje, A ir C elektrodai registruoja maksimalius, jų pozicijoms būdingus nuokrypius, o B elektrodas - bifazę kreivę, būdingą depoliarizacijos pereinamajai zonai. Šiuo etapu išnyksta elektrinių potencialų skirtumas, galvanometro rodyklės grįžta į izoelektrinę liniją.

     Kadangi skaidulų depoliarizacija yra greita, todėl danteliai siauri. Schemoje pavaizduotos kreivės, aiškinant EKG dantelių genezę, žymimos atitinkamomis raidėmis Q, R, S, pavyzdžiui, ketvirtu etapu ties A elektrodu žymėsime QS, ties B - RS, o ties C elektrodu R. Minėta, kad repoliarizacijos procesas yra lėtesnis: susideda iš trijų fazių. Šioje schemoje jis pavaizduotas penktu etapu. Repoliarizacijos izoliuotoje skaiduloje kryptis sutampa su depoliarizacijos kryptimi (iš dešinės į kairę), o galvanometro rodyklės nukrypsta priešinga depoliarizacijai kryptimi. A elektrodas registruoja teigiamą repoliarizacijos proceso dantelį (C elektrodas - neigiamą, o B elektrodas - bifazį (- +) nuokrypį. Repoliarizacijos procesai vėliau bus įvardijami ST segmentu, T ir U danteliais.

     

     

     

Atgal     Pirmyn

© 2010 UAB Aidiga