1. ELEKTROKARDIOGRAMOS FORMAVIMOSI ELEKTROFIZIOLOGIJA 1.1 Miokardo skaidulų elektrofiziologija 1.2 Izoliuotos skaidulos elektrograma 2.3. Jaudrumas ir refrakteriškumas 2.4. Susitraukimas (toniškumas) 3. PAGRINDINIAI ELEKTROKARDIOGRAMOS ELEMENTAI IR FIZIOLOGINĖ JŲ CHARAKTERISTIKA 4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI 4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas 5. ŠIRDIES POZICINIAI POKYČIAI 5.1. Širdies elektrinė ašis (αQRS) 5.2. Širdies elektrinė pozicija 6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS 6.1. Hipertrofinės širdies morfologija 6.2. Hipertrofinės širdies elektrofiziologija 6.3. Elektrokardiografiniai prieširdžių hipertrofijos požymiai 6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija 6.3.2. Kairiojo prieširdžio hipertrofija 6.3.3. Abiejų prieširdžių hipertrofija 6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika 6.4.1. Kairiojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas 6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova 6.4.3. Kairiojo skilvelio hipertrofijos laipsniai 6.5. Elektrokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.5.1. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas 6.5.2. Sistolinė ir diastolinė dešiniojo skilvelio perkrova 6.5.3. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos laipsniai 6.6. Elektrokardiografinė abiejų skilvelių hipertrofijos diagnostika 7.1. Širdies laidumo sistemos morfologija 7.3. Širdies ritmo sutrikimų klasifikacija ir elektrokardiografinė jų diagnostika 7.3.1. Nomotopiniai širdies ritmo sutrikimai 7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai 7.3.3. Paroksizminės tachikardijos 7.3.4. Prieširdžių plazdėjimas 7.3.6. Skilvelių plazdėjimas, virpėjimas, asistolija 8.2. Intraskilvelinio laidumo sutrikimai 8.3. Skilvelių priešlaikinio sujaudinimo (preekscitacijos) fenomenas (VPV, LGL, LCL sindromai) 9. EKG PAKITIMAI, SERGANT IŠEMINE ŠIRDIES LIGA 9.1. Širdies vainikinės arterijos 9.2. Elektrokardiografinė miokardo išemijos diagnostika 9.3. Fizinio krūvio ir medikamentiniai mėginiai 9.4. Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografinė diagnostika 10. ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ PAKITIMŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA 10.1. Elektrokardiografiniai pakitimai imituojantys ūminį miokardo infarktą 10.2. Variantinė (Princmetalo) krūtinės angina 10.3. Priešlaikinės repoliarizacijos sindromas |
4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI 4.1 Aparatūra Šio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje pradėjus konstruoti elektrokardiografus su stiprintuvais, atsirado galimybė registruoti net iki 30 000 kartų sustiprintus širdies bioelektrinius potencialus. Aparatūra tapo tobulesnė, pradėti gaminti portatyvūs elektrokardiografai. Dauguma aparatų iš pradžių buvo su fotoužrašu (EKP-4, EKP-60 ir kt.), vėliau - su įvairių konstrukcijų (rašančiais rašalu ant popieriaus) savirašiais (Kardiovar 1(b); EKPSČ-3(4), Elkar ir kt.). Tačiau šių savirašių aparatų galvanometrai riboja analizuojamų signalų dažninę (iki 100 Hz) ir amplitudinę charakteristikas (efektyvus rašomosios juostos plotis 25 mm), o tai turi įtakos EKG kokybei. La bai geros kokybės elektrokardiografai turi savirašius su sroviniais galvanometrais. Tai - Elema firmos mingografai 24, 34, 42, 61, 81, Simens firmos ir kt. Šių aparatų dažninė charakteristika yra linijinė - net iki 500-800 Hz, o efektyvus rašomosios juostos plotis iki 50 mm. Dabar elektrokardiografams keliami tokie reikalavimai: 1. Aparato jautrumas, kurį rodo kontrolinio milivolto (mV) amplitudė, turi būti toks: 1 mV = 10 mm, 1 mV = 5 mm, 1 mV = 20 mm. Kai EKG dantelių amplitudė labai aukšta, registruojančios sistemos jautrumą reikia mažinti (1 mV = 5 mm), o jei amplitudė žema - didinti (1 mV = 20 mm). Aparato inercija, arba laikas, per kurį kontrolinis milivoltas pasiekia naują pusiausvyrą, turi būti ne ilgesnis kaip 0,01-0,15 s. 2. Laiko pastovioji neturi būti ilgesnė kaip 1,5 s. 3. Geros kokybės elektrokardiografų dažninė charakteristika yra linijinė: diapazonas nuo 0,05-0,1 Hz iki 200-800 Hz. Jei žemų dažnių diapazone elektrokardiografų charakteristikos nepakankamos, iškraipoma EKG P, T, U dantelių ir PQ, ST segmentų forma, o esant nepakankamai charakteristikai aukštesnių dažnių diapazone, pakinta QRS komplekso forma, sumažėja jo amplitudė, neužregistruojami EKG aukšto dažnio komponentai (P ir QRS dantelių skilimai). Dėl šios priežasties reikalaujama, kad naujai konstruojamų elektrokardiografų dažninė charakteristika būtų linijinė iki 1000 Hz. Be dažninės, EKG kokybei svarbu amplitudinė aparatų charakteristika. Pavyzdžiui, Amerikos kardiologų asociacijos elektrokardiografijos komiteto nurodymu išeinamojo signalo amplitudė neturi nukrypti nuo įeinamojo signalo amplitudės daugiau kaip 5 procentus. Šalia linijinės dažninės charakteristikos, elektrokardiografai privalo turėti ir linijinę fazinę charakteristiką. Tik tada įmanoma registruoti EKG neiškreipiant dantelių ir segmentų formos. 4. Svarbu, kad registruojant milivoltą, atsilenkimas nuo izoelektrinės linijos į abi puses būtų simetriškas. Antraip iškraipoma QRS komplekso dantelių amplitudė bei teigiamų ir neigiamų šio komplekso dantelių amplitudžių santykis. 5. EKG įėjimo varža turi būti ne mažesnė kaip 500 tūkst. omų. Naujos konstrukcijos aparatuose ši varža siekia iki 100 mln. ir daugiau omų. Tik tokiu būdu galima pasiekti didelį sinfazinio signalo slopinimą (1:10 000 ir daugiau). Elektrokardiografų nuosavo triukšmo ekvivalentė įėjimo įtampa neturi būti didesnė kaip 10-20 mV. Antraip izoelektrinė linija esti dantyta, o tai apsunkina EKG analizę. Norint kuo tiksliau įvertinti mažos amplitudės EKG dantelius, būtina, kad užrašo linijos storis neviršytų 0,5 mm (0,05 mV). 6. Izoelektrinė linija turi nusistovėti po 3 minučių ir registruojant EKG nebanguoti. 7. Popieriaus slinkimo greitis - 25 mm/s, 50 mm/s, 100 mm/s, 250 mm/s. Klinikinėje praktikoje patogesni yra daugiakanaliai elektrokardiografai, nes jie ekonomiškesni. Jais galima sinchroniškai registruoti ne tik įprastines ar ortogonalines EKG derivacijas, bet ir kitas kreives (fonokardiogramą, sfigmogramą, flebogramą ir kt.). Elektrokardiografų charakteristika turi neabejotiną įtaką EKG formai ir dantelių amplitudei. Nepakankama elektrokardiografų amplitudinė charakteristika pirmiausia riboja aukštesnių QRS komplekso dantelių amplitudę. Žemos amplitudinės charakteristikos elektrokardiografų jautrumas dvigubai mažesnis, kai 1 mV = 5 mm, tik iš dalies kompensuoja EKG dantelių amplitudžių apribojimą. Tai įrodyta statistiškai išanalizavus 30-ties ligonių EKG RV5 vidutinius dydžius, registruojant EKPSČ-3 aparatu, kai 1 mV = 10 mm ir 1 mV = 5 mm. Gautus duomenis palyginus su tų pačių asmenų ir tuo pačiu laiku mingografu registruotomis EKG, vidutiniai RV5 amplitudžių dydžiai skyrėsi iš esmės (p < 0,05). 4.1 pav. pateikiami 40 metų ligonio I.K. EKG, registuotos esant nevienodam aparato jautrumui ir skirtingais aparatais, pavyzdžiai V5 derivacijoje. Iš pavyzdžių matyti, kad dvigubai mažesnis aparato jautrumas iš dalies kompensuoja R dantelio amplitudės ribojimą EKPSČ-3 aparatu (RV5 dantelio amplitudė vietoj 1,5 mV tampa 2,8 mV (1,5 ˛ 2), bet dar neprilygsta geros kokybės aparatu registruotai RV5 = 3,3 mV amplitudei. 4.1 pav. 40 metų ligonio I. K. EKG: 1, 2 - užregistruota EKPSČ-3 aparatu, 3 - mingografu Nepakankama aparatų dažninė charakteristika riboja arba maskuoja EKG aukšto dažnio komponentų (P ir QRS įskilimų) registraciją, tačiau QRS komplekso R ir S dantelių amplitudė, didinant aparatų dažnio diapazoną, kinta nestipriai.
© 2010 UAB Aidiga
|