6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova
E. Cebrera (E. Cebrere) ir J. Monrojus (J. Monroy) 1952 metais pirmieji aprašė sistolinės ir diastolinės perkrovos elektrokardiografinius požymius. Autorių duomenimis, sistolinę kairiojo skilvelio perkrovą rodo EKG ST segmento dislokacija žemyn nuo izoelektrinės linijos su išgaubtu į viršų paviršiumi ir T dantelio pokyčiai (suplokštėjimas ar inversija) I, aVL ir V4-6 derivacijose. Diastolinei kairiojo skilvelio perkrovai būdinga padidėjusi R ir T dantelių amplitudė tose pačiose derivacijose (6.13 pav.). Vėlesniuose darbuose nurodoma, kad diastolinę kairiojo skilvelio perkrovą rodo padidėjusi Q dantelio amplitudė ir pailgėjęs skilvelių vietinės aktyvacijos laikas (SVAL daugiau kaip 0,05 s) V4-6 derivacijose. Literatūroje diskutuojama, ar galima nustatyti kairiojo skilvelio perkrovos tipą pagal EKG pakitimus. Dauguma autorių į šį klausimą atsako neigiamai, kadangi kliniškai dažnai esti sudėtinė (sistolinė ir diastolinė) padidėjusio skilvelio perkrova. Ir vis dėlto rekomenduojama pagal prieš tai aprašytus EKG pakitimus diagnozuoti kairiojo skilvelio perkrovos tipą, nors EKG formai didesnę įtaką turi miokardo pakitimai, o ne hemodinamikos sutrikimo tipas.
6.13 pav. Sistolinės (A) ir diastolinės (B) kairiojo skilvelio perkrovos EKG pavyzdžiai