Elektrokardiografija
aidiga

Titulinis Apie autorių Literatura Nuorodos
Santrumpos
www.lrvalstybe.lt
www.lrimones.lt
1. ELEKTROKARDIOGRAMOS FORMAVIMOSI ELEKTROFIZIOLOGIJA
1.1 Miokardo skaidulų elektrofiziologija
1.2 Izoliuotos skaidulos elektrograma
2. ŠIRDIES FUNKCIJOS
2.1. Automatizmas
2.2. Laidumas
2.3. Jaudrumas ir refrakteriškumas
2.4. Susitraukimas (toniškumas)
3. PAGRINDINIAI ELEKTROKARDIOGRAMOS ELEMENTAI IR FIZIOLOGINĖ JŲ CHARAKTERISTIKA
4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI
4.1. Aparatūra
4.2. Derivacijos
4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas
5. ŠIRDIES POZICINIAI POKYČIAI
5.1. Širdies elektrinė ašis (αQRS)
5.2. Širdies elektrinė pozicija
6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS
6.1. Hipertrofinės širdies morfologija
6.2. Hipertrofinės širdies elektrofiziologija
6.3. Elektrokardiografiniai prieširdžių hipertrofijos požymiai
6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija
6.3.2. Kairiojo prieširdžio hipertrofija
6.3.3. Abiejų prieširdžių hipertrofija
6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.4.1. Kairiojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas
6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova
6.4.3. Kairiojo skilvelio hipertrofijos laipsniai
6.5. Elektrokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.5.1. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas
6.5.2. Sistolinė ir diastolinė dešiniojo skilvelio perkrova
6.5.3. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos laipsniai
6.6. Elektrokardiografinė abiejų skilvelių hipertrofijos diagnostika
7. ŠIRDIES RITMO SUTRIKIMAI
7.1. Širdies laidumo sistemos morfologija
7.2. Širdies aritmijų genezė
7.3. Širdies ritmo sutrikimų klasifikacija ir elektrokardiografinė jų diagnostika
7.3.1. Nomotopiniai širdies ritmo sutrikimai
7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai
7.3.3. Paroksizminės tachikardijos
7.3.4. Prieširdžių plazdėjimas
7.3.5. Prieširdžių virpėjimas
7.3.6. Skilvelių plazdėjimas, virpėjimas, asistolija
8. ŠIRDIES LAIDUMO SUTRIKIMAI
8.1. Blokados
8.2. Intraskilvelinio laidumo sutrikimai
8.3. Skilvelių priešlaikinio sujaudinimo (preekscitacijos) fenomenas (VPV, LGL, LCL sindromai)
9. EKG PAKITIMAI, SERGANT IŠEMINE ŠIRDIES LIGA
9.1. Širdies vainikinės arterijos
9.2. Elektrokardiografinė miokardo išemijos diagnostika
9.3. Fizinio krūvio ir medikamentiniai mėginiai
9.4. Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografinė diagnostika
9.5 Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografiniai pakitimai ikistacionariniame periode Vilniaus miesto Greitosios medicinos pagalbos stoties duomenimis
10. ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ PAKITIMŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA
10.1. Elektrokardiografiniai pakitimai imituojantys ūminį miokardo infarktą
10.2. Variantinė (Princmetalo) krūtinės angina
10.3. Priešlaikinės repoliarizacijos sindromas
10.4. Elektrolitų balanso sutrikimai
10.5. Ūminis perikarditas
10.6. Ūminė plautinė širdis



     7. ŠIRDIES RITMO SUTRIKIMAI

     Tyrimo metodika. Pagrindinis širdies ritmo ir laidumo sutrikimų diagnostikos būdas yra elektrokardiografinis tyrimas. Dažniausiai registruojamos 12 klasikinių derivacijų. Norint išsiaiškinti sudėtingesnius pakitimus, registruojamos ilgesnės II ir V1 derivacijos. Prireikus didinamas aparato jautrumas: 1 mV = 20 (50) mm arba EKG registruojamos stemplinėse derivacijose (tam tikrame lygyje registruojami aukščiausios amplitudės P danteliai). Galima monitoruoti EKG ilgesnį laiką. Tam tikslui naudojami ņHolter¦ ar kiti monitoriai: EKG registruojama į portatyvinį magnetofoną ilgesnį laiką (1 val., 12 val. ar 24 val.), paskui jos pokyčiai analizuojami kompiuteriu, taikant reikiamą algoritmą. Jei reikia, iš magnetinės juostos ar kompiuterio atminties galima registruoti reikiamą EKG atkarpą.

     Širdies ritmo dažnio dispersiją akivaizdžiai rodo ritmograma, kai R-R intervalai registruojami vertikaliais stulpeliais, atitinkamai sumažinus jų amplitudę ir popieriaus slinkimo greitį. Tai padeda įvertinti sinusinę, kvėpavimo aritmiją ir kitus ritmo sutrikimus. Klinikinę ritmogramų vertę gerai išnagrinėjo D. Žemaitytė (1990). Ritmogramų pavyzdžiai pateikiami 7.1 pav.

7.1 pav. Ritmogramų pavyzdžiai: sinusinio ritmo reakcija į ortostalinį mėginį: 1 - sveiko asmens, 2 - sergančio IŠL

     Specializuotose klinikose ritmo ir laidumo sutrikimams įvertinti registruojamos diferencijuotai sustiprintos EKG pagal V. Žvironaitės (1984) metodiką (7.2 pav.).

7.2 pav. Diferencijuotai sustiprintos EKG (3) pavyzdys: 1 ir 4 - EKG registruotos 10 mm = 1,0 mV, o 2 - 10 mm = 0,25 mV jautrumu

     P dantelių pakitimus patikslina EKG stemplinėje derivacijoje arba EKG pirmoji išvestinė pagal Z. Januškevičiaus ir Z. Šilinskaitės (1965) metodiką (7.3 pav.).

7.3 pav. EKG [U(t)], užregistruota stemplinėje derivacijoje, ir jos pirmoji išvestinė dU/dt, kurioje dar aiškiau matyti suskilę P danteliai

     Išsamesnis elektrofiziologinis tyrimas atliekamas Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos specializuotose kardiologijos klinikose. Šio tyrimo tikslas - patikslinti sinusinio mazgo automatizmo funkciją (įtariant sinusinio mazgo silpnumą), nustatyti sinoatrialinį laidumą, paroksizminės tachikardijos rūšį ir mechanizmą, išaiškinti papildomus takus ir jų savybes, parinkti optimalų ritmo sutrikimų gydymą ir kt.

     

Atgal     Pirmyn

© 2010 UAB Aidiga