Elektrokardiografija
Pradinis Apie autorių Literatūra Nuorodos Santrumpos
Pradinis Apie autorių Literatūra Nuorodos Santrumpos

Pradinis

1. ELEKTROKARDIOGRAMOS FORMAVIMOSI ELEKTROFIZIOLOGIJA

1.1 Miokardo skaidulų elektrofiziologija

1.2 Izoliuotos skaidulos elektrograma

2. ŠIRDIES FUNKCIJOS

2.1. Automatizmas

2.2. Laidumas

2.3. Jaudrumas ir refrakteriškumas

2.4. Susitraukimas (toniškumas)

3. PAGRINDINIAI ELEKTROKARDIOGRAMOS ELEMENTAI IR FIZIOLOGINĖ JŲ CHARAKTERISTIKA

4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI

4.1. Aparatūra

4.2. Derivacijos

4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas

5. ŠIRDIES POZICINIAI POKYČIAI

5.1. Širdies elektrinė ašis (αQRS)

5.2. Širdies elektrinė pozicija

6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS

6.1. Hipertrofinės širdies morfologija

6.2. Hipertrofinės širdies elektrofiziologija

6.3. Elektrokardiografiniai prieširdžių hipertrofijos požymiai

6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija

6.3.2. Kairiojo prieširdžio hipertrofija

6.3.3. Abiejų prieširdžių hipertrofija

6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika

6.4.1. Kairiojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas

6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova

6.4.3. Kairiojo skilvelio hipertrofijos laipsniai

6.5. Elektrokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos diagnostika

6.5.1. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas

6.5.2. Sistolinė ir diastolinė dešiniojo skilvelio perkrova

6.5.3. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos laipsniai

6.6. Elektrokardiografinė abiejų skilvelių hipertrofijos diagnostika

7. ŠIRDIES RITMO SUTRIKIMAI

7.1. Širdies laidumo sistemos morfologija

7.2. Širdies aritmijų genezė

7.3. Širdies ritmo sutrikimų klasifikacija ir elektrokardiografinė jų diagnostika

7.3.1. Nomotopiniai širdies ritmo sutrikimai

7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai

7.3.3. Paroksizminės tachikardijos

7.3.4. Prieširdžių plazdėjimas

7.3.5. Prieširdžių virpėjimas

7.3.6. Skilvelių plazdėjimas, virpėjimas, asistolija

8. ŠIRDIES LAIDUMO SUTRIKIMAI

8.1. Blokados

8.2. Intraskilvelinio laidumo sutrikimai

8.3. Skilvelių priešlaikinio sujaudinimo (preekscitacijos) fenomenas (VPV, LGL, LCL sindromai)

9. EKG PAKITIMAI, SERGANT IŠEMINE ŠIRDIES LIGA

9.1. Širdies vainikinės arterijos

9.2. Elektrokardiografinė miokardo išemijos diagnostika

9.3. Fizinio krūvio ir medikamentiniai mėginiai

9.4. Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografinė diagnostika

9.5 Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografiniai pakitimai ikistacionariniame periode Vilniaus miesto Greitosios medicinos pagalbos stoties duomenimis

10. ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ PAKITIMŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA

10.1. Elektrokardiografiniai pakitimai imituojantys ūminį miokardo infarktą

10.2. Variantinė (Princmetalo) krūtinės angina

10.3. Priešlaikinės repoliarizacijos sindromas

10.4. Elektrolitų balanso sutrikimai

10.5. Ūminis perikarditas

10.6. Ūminė plautinė širdis

Apie autorių

Nuorodos

Literatūra



4.2. Derivacijos

Klinikinėje elektrokardiografijoje dažniausiai registruojama 12 derivacijų, vadinamų klasikinėmis, nes jose atsispindi pagrindiniai EKG pokyčiai. Tai standartinės

(I, II, III), sustiprintos unipolinės galūnių (aVR, aVL, aVF) ir unipolinės krūtininės (V1, V2, V3, V4, V5, V6) derivacijos. Prireikus registruojamos papildomos: V7, V8, V9; Nebo trikampio (D, A, I); ņaukštos¦ ar ņžemos¦ krūtininės derivacijos; dešiniosios krūtininės (V3R, V4R, V5R, V6R); stemplinės; intrakardinės ir įvairios unipolinės-bipolinės derivacijos (EKG monitoravimui ar mokslo tiriamiesiems darbams).

EKG automatizuotai diagnostikai dažnai naudojamos ortogonalios derivacijos. Populiariausios yra Franko koreguotos ortogonalios derivacijos. Klinikinėje elektrokardiografijoje ortogonalios derivacijos praktiškai netaikomos, o mokslo tiriamiesiems darbams registruojamas didesnis derivacijų skaičius (pvz., šimtataškė EKG).

Apibendrinant pažymėtina, kad dabar dėl derivacijų naudojimo tebėra dvi nuomonės: vieni rekomenduoja didinti derivacijų skaičių, kiti - mažinti. Matyt, abi šios nuomonės yra teisingos tam tikrais atvejais: vertinant EKG vizualiai, geriau turėti daugiau derivacijų, o EKG standartizuotai analizei, naudojant ESM, užtenka ir mažesnio derivacijų skaičiaus.

Standartinės derivacijos. Tai V. Einthoveno pasiūlytos bipolinės derivacijos: I derivacija registruoja kairiosios ir dešiniosios rankų bioelektrinių potencialų skirtumą, II - kairiosios kojos ir dešiniosios rankos potencialų skirtumą, III - kairiosios kojos ir kairiosios rankos potencialų skirtumą (4.2 pav.).

4.2 pav. Standartinių derivacijų (I, II, III) schema, laidai: r - raudonas (dešinioji ranka), g - geltonas (kairioji ranka), ž - žalias (kairioji koja), j - juodas (dešinioji koja)

Pagal V. Einthoveno hipotezę, EKG dantelių amplitudžių algebrinė suma II derivacijoje lygi I ir III derivacijų dantelių amplitudžių algebrinei sumai. (Vėliau taikoma aritmetinė paklaida.) Standartinės derivacijos projektuojamos į frontaliąją plokštumą.

Sustiprintos galūnių derivacijos. F. Vilsono (VR, VL, VF) derivacijas modifikavo E. Goldbergeris (1942). Jos žymimos: aVR, aVL, aVF; a - pirmoji žodžio augment (angl. - sustiprinti) raidė. V raide žymima įtampa. R - right - dešinė, L - left - kairė, F - foot - koja. aVR derivacija registruojama prijungus diferentinį elektrodą prie dešiniosios rankos, aVL - prie kairiosios rankos, aVF - prie kairiosios kojos. Indiferentinis elektrodas gaunamas sujungus kitų dviejų netiriamųjų galūnių elektrodus. Tiriamosios galūnės elektrodas (diferentinis) sujungiamas su teigiamu, o indiferentinis - su neigiamu galvanometro poliumi. Dabar naudojamuose elektrokardiografuose sustiprintos unipolinės galūnių derivacijos, prijungus atitinkamas pozicijas, užrašomos automatiškai.

Šios derivacijos, kaip ir standartinės, projektuojasi į frontaliąja plokštumą. Jų prijungimo schema pateikiama 4.3 pav.

4.3 pav. F. Vilsono - E. Goldergerio sustiprintos galūnių derivacijos: ● - indiferencinis elektrodas, ○ - diferencinis elektrodas

Unipolinės krūtininės derivacijos registruojamos naudojant specialų kiekvienai derivacijai pažymėtą laidą. Tokiu būdu registruojamas diferentinio (teigiamo) elektrodo ir indiferentinio (neigiamo), kurio potencialas artimas nuliui, potencialų skirtumas, nes visų trijų galūnių laidai sujungiami į vieną tašką.

Krūtininės derivacijos žymimos raidėmis V (įtampa) ir arabiškais skaitmenimis, nurodančiais diferentinio elektrodo padėtį krūtinės ląstoje (4.4 pav.).

4.4 pav. Unipolinių krūtininių derivacijų padėtys

V1 derivacija - diferentinis elektrodas pritvirtinamas IV tarpšonkauliniame tarpe ties dešiniuoju krūtinkaulio kraštu;

V2 - diferentinis elektrodas pritvirtinamas IV tarpšonkauliniame tarpe ties kairiuoju krūtinkaulio kraštu;

V3 - diferentinis elektrodas prijungiamas tarp V2 ir V4 derivacijų;

V4 - diferentinis elektrodas pritvirtinamas V tarpšonkauliniame tarpe ties l.medioclavicularis sibistra;

V5 - diferentinis elektrodas pritvirtinamas V tarpšonkauliniame tarpe ties l.axillaris anterior;

V6 - diferentinis elektrodas pritvirtinamas V tarpšonkauliniame tarpe ties l.axillaris media.

Standartinės ir sustiprintos unipolinės galūnių derivacijos registruoja širdies bioelektrinių potencialų projekciją į kūno frontaliąją plokštumą, o unipolinės krūtininės - į horizontalią plokštumą. Tai parodyta 4.5 pav.

4.5 pav. I, II, III, aVR, aVL ir aVF derivacijų projekcija į frontaliąją plokštumą, V1 - V6 - į horizontaliąją plokštumą: A - standartinių ir sustiprintų unipolinių galūnių ir krūtininių derivacijų projekcijos į atitinkamas plokštumas, B - krūtininių derivacijų projekcijos krūtinės ląstoje

Papildomos krūtininės unipolinės derivacijos:

V7 derivacija - diferentinis elektrodas pritvirtinamas V tarpšonkauliniame tarpe ties l.axillaris posterior;

V8 - diferentinis elektrodas pritvirtinamas V tarpšonkauliniame tarpe ties l.scapularis sinistra.

V9 - diferentinis elektrodas pritvirtinamas V tarpšonkauliniame tarpe ties l.paravertebralis sinistra.(4.6 pav.)

4.6 pav. V1 - V9 derivacijų padėtys

Dešiniosios krūtininės derivacijos (žr. 4.4 pav.)

4.4 pav. Unipolinių krūtininių derivacijų padėtys

V3R - diferentinis elektrodas pritvirtinamas tarp V1R ir V4R derivacijų.

V4R - diferentinis elektrodas pritvirtinamas V tarpšonkauliniame tarpe ties l.medioclavicularis dextra.

V5R - diferentinis elektrodas pritvirtinamas V tarpšonkauliniame tarpe ties l.axillaris anterior dextra.

V6R - diferentinis elektrodas pritvirtinamas V tarpšonkauliniame tarpe ties l.axillaris media dextra.

Papildomos krūtininės derivacijos gali būti registruojamos vienu tarpšonkauliniu tarpu aukščiau negu įprastinės derivacijos (ņaukštosios¦ krūtininės derivacijos žymimos V1a, V2a, V3a, V4a, V5a, V6a) arba vienu tarpšonkauliniu tarpu žemiau už įprastines derivacijas (ņžemosios¦ krūtininės derivacijos žymimos V1ž, V2ž, V3ž, V4ž, V5ž, V6ž).

Stemplinės derivacijos. Stemplinės derivacijos registruojamos naudojant specialius elektrodus arba duodenalinį zondą. Prie zondo metalinės galvutės, kuri šiuo atveju yra diferentinis elektrodas, pritvirtinama plona zondo viduje esanti viela. Šis laidas sujungiamas su kairiosios rankos laidu, o indiferentinis elektrodas dažniausiai fiksuojamas prie dešiniosios rankos laido. EKG registruojama I derivacijoje. Į stemplę laidai (ar zondas) įleidžiami iki 55-60 cm (skaičiuojant nuo viršutinių priekinių dantų). Iš P dantelio formos galima spręsti apie elektrodo padėtį širdies atžvilgiu. Ties prieširdžiais P dantelis būna aukštas ar bifazis, o skilvelinį kompleksą sudaro QR arba QR ir neigiamas T dantelis.

Suaugusiųjų kairysis prieširdis yra maždaug 40 cm, o kairysis skilvelis - 50 cm gylyje. Tai priklauso ir nuo tiriamojo ūgio.

Nebo (Nehb) trikampis. Dešiniosios rankos elektrodas pritvirtinamas II šonkaulio kremzlės su dešiniuoju krūtinkaulio kraštu susijungimo vietoje, kairiosios rankos elektrodas - širdies viršūnės aukštyje iš nugaros pusės, kairiosios kojos elektrodas - ictus cordis projekcijoje (4.7 pav.).

4.7 pav. Nebo trikampio registravimo metodika, naudojant standartinių derivacijų laidus: I derivacijoje D (dorsal - užpakalinė) registruojami užpakalinio širdies paviršiaus potencialai, II A (anterior - priekinė) priekinio širdies paviršiaus potencialai, III I (nferior - apatinė) - apatinio širdies paviršiaus potencialai

Intrakardinėms elektrogramoms registruoti naudojami specialūs elektrodai, įleidžiami į dešinįjį prieširdį arba į dešinįjį skilvelį per poraktikaulines venas. Šie tyrimai yra preciziški, moksliniai, todėl atliekami tik specializuotose klinikose.

Atgal   Pirmyn

© 2010 UAB Aidiga