Elektrokardiografija
Pradinis Apie autorių Literatūra Nuorodos Santrumpos
Pradinis Apie autorių Literatūra Nuorodos Santrumpos

Pradinis

1. ELEKTROKARDIOGRAMOS FORMAVIMOSI ELEKTROFIZIOLOGIJA

1.1 Miokardo skaidulų elektrofiziologija

1.2 Izoliuotos skaidulos elektrograma

2. ŠIRDIES FUNKCIJOS

2.1. Automatizmas

2.2. Laidumas

2.3. Jaudrumas ir refrakteriškumas

2.4. Susitraukimas (toniškumas)

3. PAGRINDINIAI ELEKTROKARDIOGRAMOS ELEMENTAI IR FIZIOLOGINĖ JŲ CHARAKTERISTIKA

4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI

4.1. Aparatūra

4.2. Derivacijos

4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas

5. ŠIRDIES POZICINIAI POKYČIAI

5.1. Širdies elektrinė ašis (αQRS)

5.2. Širdies elektrinė pozicija

6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS

6.1. Hipertrofinės širdies morfologija

6.2. Hipertrofinės širdies elektrofiziologija

6.3. Elektrokardiografiniai prieširdžių hipertrofijos požymiai

6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija

6.3.2. Kairiojo prieširdžio hipertrofija

6.3.3. Abiejų prieširdžių hipertrofija

6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika

6.4.1. Kairiojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas

6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova

6.4.3. Kairiojo skilvelio hipertrofijos laipsniai

6.5. Elektrokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos diagnostika

6.5.1. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas

6.5.2. Sistolinė ir diastolinė dešiniojo skilvelio perkrova

6.5.3. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos laipsniai

6.6. Elektrokardiografinė abiejų skilvelių hipertrofijos diagnostika

7. ŠIRDIES RITMO SUTRIKIMAI

7.1. Širdies laidumo sistemos morfologija

7.2. Širdies aritmijų genezė

7.3. Širdies ritmo sutrikimų klasifikacija ir elektrokardiografinė jų diagnostika

7.3.1. Nomotopiniai širdies ritmo sutrikimai

7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai

7.3.3. Paroksizminės tachikardijos

7.3.4. Prieširdžių plazdėjimas

7.3.5. Prieširdžių virpėjimas

7.3.6. Skilvelių plazdėjimas, virpėjimas, asistolija

8. ŠIRDIES LAIDUMO SUTRIKIMAI

8.1. Blokados

8.2. Intraskilvelinio laidumo sutrikimai

8.3. Skilvelių priešlaikinio sujaudinimo (preekscitacijos) fenomenas (VPV, LGL, LCL sindromai)

9. EKG PAKITIMAI, SERGANT IŠEMINE ŠIRDIES LIGA

9.1. Širdies vainikinės arterijos

9.2. Elektrokardiografinė miokardo išemijos diagnostika

9.3. Fizinio krūvio ir medikamentiniai mėginiai

9.4. Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografinė diagnostika

9.5 Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografiniai pakitimai ikistacionariniame periode Vilniaus miesto Greitosios medicinos pagalbos stoties duomenimis

10. ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ PAKITIMŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA

10.1. Elektrokardiografiniai pakitimai imituojantys ūminį miokardo infarktą

10.2. Variantinė (Princmetalo) krūtinės angina

10.3. Priešlaikinės repoliarizacijos sindromas

10.4. Elektrolitų balanso sutrikimai

10.5. Ūminis perikarditas

10.6. Ūminė plautinė širdis

Apie autorių

Nuorodos

Literatūra



4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas

EKG rašoma, tiriamajam patogiai gulint ant nugaros, ramiai kvėpuojant. Lova (kušetė) turi būti medinė (jei lova metalinė, ji turi būti įžeminta). Ant lovos užtiesiamas minkštas (be metalinių spyruoklių) čiužinys. Kambaryje turi būti šilta (apie 18oC). Pageidaujama, kad tiriamasis būtų pailsėjęs, visiškai atsipalaidavęs. Odos paviršius, kur pritvirtinami elektrodai, turi būti švarus. Prireikus nuvaloma spiritu, eteriu ar šiltu vandeniu. Elektrokardiografų laidai pažymėti spalvomis, o jų prijungimo schema dažniausiai nupiešta aparatų paviršiuje. Prie dešiniosios rankos prijungiamas raudonai pažymėtas laidas, prie kairiosios rankos - geltonas, prie kairiosios kojos - žalias, o prie dešiniosios kojos - rudai arba juodai pažymėtas (įžeminimo) laidas. Registruojant EKG, labai svarbu nesupainioti laidų. Elektrodai ištepami specialia pasta arba fiziologiniu skysčiu. Kad kontaktai būtų geresni, tarp elektrodo ir kūno paviršiaus dedamas fiziologiniu skysčiu suvilgytas marlės sluoksnelis. Prie krūtinės elektrodai dažniausiai prisiurbiami specialiais balionėliais.

Prieš rašant EKG, būtina kalibruoti visus elektrokardiografo kanalus. Dažniausiai EKG registruojama 1 mV = 10 mm aparato jautrumu. Kalibruojama, kai derivacijų padėtis yra nulinė ņ0¦. Jei reikia, aparato jautrumą galima padidinti (1 mV = 5 mm) arba sumažinti (1 mV = 15 mm). Tai atliekama, kai QRS komplekso danteliai aukšti, su apvaliomis R ar S dantelių viršūnėmis (pirmasis atvejis). Žemiems EKG elementams (dažniausiai P dantelio) nustatyti aparato jautrumas mažinamas: 1 mV = 15 mm.

EKG dažniausiai registruojama 50 mm/s popieriaus slinkimo greičiu (1 mm = 0,02 s). Prireikus popieriaus slinkimo greitį galima sumažinti iki 25 mm/s, 10 mm/s arba padidinti iki 100 mm/s, 250 mm/s ir daugiau.

Elektrokardiogramos parametrus charakterizuoja amplitudė milivoltais (mV) ir trukmė, išreiškiama sekundėmis (s) arba milisekundėmis (ms). Viena EKG interpretacijos klaidų yra neteisingas jos parametrų išmatavimas. G. Dechtiaris (€. ˇ†äģ_š?) 1955, remdamasis klinikinio, patologoanatominio ir elektrokardiografinio tyrimo duomenimis, nurodo, kad 15 proc. atvejų diagnozės nesutapo dėl EKG parametrų matavimo klaidų.

Matavimo klaidos gali būti keleriopos: 1) sisteminės, kai matuojama tuo pačiu prietaisu, 2) atsitiktinės, kai matuojama įvairiais prietaisais, ir 3) klaidos dėl gydytojų neatidumo.

Klinikinėje elektrokardiografijoje EKG parametrai dažnai matuojami rankiniu būdu, naudojant skriestuvą arba negatyvines milimetrines liniuotes. Taip EKG dantelių amplitudę galima išmatuoti ń0,05 mV, o trukmę ń0,01 tikslumu. Matuojant EKG parametrus specialia liniuote, matavimo tikslumas gali padidėti iki ń0,025 mV. EKG parametrų matavimo tikslumas naudojant fotodidintuvą yra ń0,001 mV.

EKG parametrų matavimą galima automatizuoti naudojant ESM. Rankinio ir mašininio matavimo rezultatai pakankamai gerai sutampa. K. Kacerio (C. Caceres) 1962 m. duomenimis, iš 3 648 EKG matavimo rezultatai skyrėsi tik 2,7 proc. atvejų. Didžiausios buvo P ir T dantelių matavimo paklaidos.

EKG dantelių, intervalų ir segmentų trukmė matuojama nuo jų pradžios iki pabaigos izoelektrinėje linijoje. Matavimo klaidų dažniau pasitaiko, esant plačiai izoelektrinei linijai, periferinių raumenų triukšmui arba dėl netikslaus popieriaus slinkimo greičio. EKG dantelių trukmė dažniausiai matuojama II derivacijoje, tačiau tikslingiau matuoti tose derivacijose, kur EKG danteliai ryškiausi. Apskaičiuojama ilgiausia intervalų trukmė. EKG dantelių trukmės matavimo duomenys tikslesni, kai popieriaus slinkimo greitis 100 mm/s.

Siūloma tokia EKG parametrų matavimo schema (4.8 pav.).

4.8 pav. EKG parametrų matavimo schema

Teigiamų EKG dantelių amplitudė matuojama nuo izoelektrinės linijos (TP tarpo) viršutinio krašto iki dantelio viršūnės, neigiamų - nuo izoelektrinės linijos apatinio krašto iki dantelių viršūnės. ST segmento dislokacija nustatoma nuo izoelektrinės linijos viršutinio krašto iki ST segmento vidurinės dalies viršutinio krašto. Esant ST segmento dislokacijai, T dantelio amplitudė matuojama nuo ST segmento lygio. EKG dantelių ir segmentų trukmė matuojama nuo dantelio ar segmento pradžios iki jo pabaigos derivacijose, kuriose jie ryškiausi. Vertinama ilgiausia dantelių, PQ intervalo, PQ ir ST segmentų trukmė. Analogiška EKG parametrų matavimo taisyklė taikoma ir PSO standartizuojant epidemiologinius tyrimus.

Atgal   Pirmyn

© 2010 UAB Aidiga