6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS
6.1. Hipertrofinės širdies morfologija
Miokardo hipertrofija - tai širdies apimties padidėjimas dėl atskirų jos dalių ilgalaikės hiperfunkcijos. Miokardo hipertrofijos vystymosi eiga priklauso nuo hemodinamikos sutrikimo ypatybių: labiausiai hipertrofuojasi tos širdies dalys, kurioms tenka pagrindinis krūvis kompensuojant sutrikusią hemodinamiką. Tačiau hipertrofuojasi, gal tik kiek mažiau, ir visas miokardas.
Vienas pagrindinių miokardo hipertrofijos rodiklių yra širdies svorio padidėjimas. Normaliai vyrų širdis vidutiniškai sveria 300-350 g, moterų - 250-300 g. Dėl ilgalaikės hiperfunkcijos širdies svoris gali padidėti 2-3 ir daugiau kartų. Širdies padidėjimo laipsnis pirmiausia priklauso nuo hemodinamikos sutrikimo pobūdžio. Didėjant pritekančio kraujo kiekiui (izotoninė hiperfunkcija), širdis padidėja mažiau, negu pasunkėjus kraujo išvarymui (izometrinė hiperfunkcija). Labiausiai širdis padidėja esant sudėtinei (izotoninei ir izometrinei) miokardo hiperfunkcijai.
Širdies segmentų hipertrofija autopsijos metu nustatoma iš širdies svorio, laisvosios sienelės storio, trabekulinių ir papilinių raumenų padidėjimo. Normalus prieširdžių laisvosios sienelės storis yra 2-3 mm, kairiojo skilvelio - 10-11 mm, dešiniojo - 3-4 mm. R. Skotas (R. C. Scott, 1962) nurodo, kad reikia įvertinti ń2 mm matavimo paklaidą. Širdies skilvelių sienelės storio matavimas turi diagnostinę reikšmę, ypač esant dešiniojo skilvelio hipertrofijai, nes kartais, šiam skilveliui padidėjus, bendras širdies svoris nepadidėja. Trabekulinių ir papilinių raumenų hipertrofija įvertinama makroskopiškai. Prireikus diagnozė patikslinama histologiniu tyrimu.
Širdies segmentų padidėjimą ir jų funkciją geriausiai parodo echokardiografinis tyrimas.