1. ELEKTROKARDIOGRAMOS FORMAVIMOSI ELEKTROFIZIOLOGIJA 1.1 Miokardo skaidulų elektrofiziologija 1.2 Izoliuotos skaidulos elektrograma 2.3. Jaudrumas ir refrakteriškumas 2.4. Susitraukimas (toniškumas) 3. PAGRINDINIAI ELEKTROKARDIOGRAMOS ELEMENTAI IR FIZIOLOGINĖ JŲ CHARAKTERISTIKA 4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI 4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas 5. ŠIRDIES POZICINIAI POKYČIAI 5.1. Širdies elektrinė ašis (αQRS) 5.2. Širdies elektrinė pozicija 6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS 6.1. Hipertrofinės širdies morfologija 6.2. Hipertrofinės širdies elektrofiziologija 6.3. Elektrokardiografiniai prieširdžių hipertrofijos požymiai 6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija 6.3.2. Kairiojo prieširdžio hipertrofija 6.3.3. Abiejų prieširdžių hipertrofija 6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika 6.4.1. Kairiojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas 6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova 6.4.3. Kairiojo skilvelio hipertrofijos laipsniai 6.5. Elektrokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.5.1. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas 6.5.2. Sistolinė ir diastolinė dešiniojo skilvelio perkrova 6.5.3. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos laipsniai 6.6. Elektrokardiografinė abiejų skilvelių hipertrofijos diagnostika 7.1. Širdies laidumo sistemos morfologija 7.3. Širdies ritmo sutrikimų klasifikacija ir elektrokardiografinė jų diagnostika 7.3.1. Nomotopiniai širdies ritmo sutrikimai 7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai 7.3.3. Paroksizminės tachikardijos 7.3.4. Prieširdžių plazdėjimas 7.3.6. Skilvelių plazdėjimas, virpėjimas, asistolija 8.2. Intraskilvelinio laidumo sutrikimai 8.3. Skilvelių priešlaikinio sujaudinimo (preekscitacijos) fenomenas (VPV, LGL, LCL sindromai) 9. EKG PAKITIMAI, SERGANT IŠEMINE ŠIRDIES LIGA 9.1. Širdies vainikinės arterijos 9.2. Elektrokardiografinė miokardo išemijos diagnostika 9.3. Fizinio krūvio ir medikamentiniai mėginiai 9.4. Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografinė diagnostika 10. ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ PAKITIMŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA 10.1. Elektrokardiografiniai pakitimai imituojantys ūminį miokardo infarktą 10.2. Variantinė (Princmetalo) krūtinės angina 10.3. Priešlaikinės repoliarizacijos sindromas |
6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika Esant kairiojo skilvelio hipertrofijai (KSH), suminis QRS komplekso depoliarizacijos vektorius padidėja, nukrypsta į užpakalį ir į kairę. Vektoriaus nuokrypis į užpakalį yra pastovus ir nepriklauso nuo širdies pozicijos. Todėl pastoviausi EKG pokyčiai būna unipolinėse krūtininėse derivacijose. Lengviausia suklysti diagnozuojant ankstyvąją KSH, nes EKG požymiai išryškėja tik ligai toliau progresuojant arba prisidėjus kairiojo skilvelio miogeninei dilatacijai. Ankstyvąją KSH rodo QRS komplekso amplitudės padidėjimas tose derivacijose, kurios rodo kairiojo skilvelio bioelektrinius potencialus. Kartais susidaro disproporcija tarp padidėjusio voltažo krūtininėse ir galūnių derivacijose. Tais atvejais, kai suminis QRS vektorius nukrypsta į užpakalį, jo projekcija į frontaliąją plokštumą tampa beveik statmena. Todėl galūnių derivacijose registruojamas normalus ar net sumažėjęs voltažas. O štai krūtininėse derivacijose voltažas aukštas ir pereinamoji zona pasislinkusi prieš laikrodžio rodyklę, nes suminio QRS vektoriaus projekcija į šias derivacijas būna lygiagreti. Kai suminis QRS vektorius nukrypsta labiau į kairę, jo projekcija į frontaliąją plokštumą būna lygiagreti. Dėl to galūnių derivacijose registruojamas aukštas voltažas, o krūtininėse gali būti ir normalus, ir žemas. EKG dantelių amplitudė dažnai padidėja ir nesant KSH, pavyzdžiui, jauniems žmonėms, astenikams. KSH elektrokardiografinių pokyčių genezės schema pateikiama 6.6 pav. 6.6 pav. KSH elektrokardiografinių pokyčių genezės schema Esant KSH kartu padidėja ir kairioji tarpskilvelinės pertvaros pusė, todėl skilvelių depoliarizacijos pertvarinio vektoriaus amplitudė bus didesnė. Schemoje sąlygiškai pažymėtose V1 derivacijoje pertvarinis vektorius (1) atsispindės r, o V5 - q danteliais (Q dantelio amplitudė V5-6 derivacijose, viršijanti 0,3 mV, laikoma tarpskilvelinės pertvaros hipertrofijos požymiu, tačiau šio dantelio trukmė turi būti mažesnė negu 0,04 s). Dėl padidėjusios kairiojo skilvelio masės didėja R dantelio amplitudė kairiosiose, o S dantelio - dešiniosiose krūtininėse derivacijose (2 integralinis vektorius). Padidėjusio kairiojo skilvelio ilgalaikė hiperfunkcija ilgainiui sutrikdo ir repoliarizaciją. Ankstyvuosius repoliarizacijos pokyčius rodo T dantelio amplitudės sumažėjimas (R/T santykis V5-V6 derivacijose padidėja daugiau negu 10,0). Vėliau pakinta T dantelio kryptis, jis tampa neigiamas ar bifazis (-+). Šiuo etapu atsiranda ir tipinė ST segmento dislokacija žemyn tose derivacijose, kurios atspindi kairiojo skilvelio epikardo (qR) formą, arba segmento dislokacija į viršų derivacijose, atspindinčiose dešiniojo skilvelio epikardo (rS) formą.
© 2010 UAB Aidiga
|