Elektrokardiografija
aidiga

Titulinis Apie autorių Literatura Nuorodos
Santrumpos
www.lrvalstybe.lt
www.lrimones.lt
1. ELEKTROKARDIOGRAMOS FORMAVIMOSI ELEKTROFIZIOLOGIJA
1.1 Miokardo skaidulų elektrofiziologija
1.2 Izoliuotos skaidulos elektrograma
2. ŠIRDIES FUNKCIJOS
2.1. Automatizmas
2.2. Laidumas
2.3. Jaudrumas ir refrakteriškumas
2.4. Susitraukimas (toniškumas)
3. PAGRINDINIAI ELEKTROKARDIOGRAMOS ELEMENTAI IR FIZIOLOGINĖ JŲ CHARAKTERISTIKA
4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI
4.1. Aparatūra
4.2. Derivacijos
4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas
5. ŠIRDIES POZICINIAI POKYČIAI
5.1. Širdies elektrinė ašis (αQRS)
5.2. Širdies elektrinė pozicija
6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS
6.1. Hipertrofinės širdies morfologija
6.2. Hipertrofinės širdies elektrofiziologija
6.3. Elektrokardiografiniai prieširdžių hipertrofijos požymiai
6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija
6.3.2. Kairiojo prieširdžio hipertrofija
6.3.3. Abiejų prieširdžių hipertrofija
6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.4.1. Kairiojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas
6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova
6.4.3. Kairiojo skilvelio hipertrofijos laipsniai
6.5. Elektrokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.5.1. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas
6.5.2. Sistolinė ir diastolinė dešiniojo skilvelio perkrova
6.5.3. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos laipsniai
6.6. Elektrokardiografinė abiejų skilvelių hipertrofijos diagnostika
7. ŠIRDIES RITMO SUTRIKIMAI
7.1. Širdies laidumo sistemos morfologija
7.2. Širdies aritmijų genezė
7.3. Širdies ritmo sutrikimų klasifikacija ir elektrokardiografinė jų diagnostika
7.3.1. Nomotopiniai širdies ritmo sutrikimai
7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai
7.3.3. Paroksizminės tachikardijos
7.3.4. Prieširdžių plazdėjimas
7.3.5. Prieširdžių virpėjimas
7.3.6. Skilvelių plazdėjimas, virpėjimas, asistolija
8. ŠIRDIES LAIDUMO SUTRIKIMAI
8.1. Blokados
8.2. Intraskilvelinio laidumo sutrikimai
8.3. Skilvelių priešlaikinio sujaudinimo (preekscitacijos) fenomenas (VPV, LGL, LCL sindromai)
9. EKG PAKITIMAI, SERGANT IŠEMINE ŠIRDIES LIGA
9.1. Širdies vainikinės arterijos
9.2. Elektrokardiografinė miokardo išemijos diagnostika
9.3. Fizinio krūvio ir medikamentiniai mėginiai
9.4. Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografinė diagnostika
9.5 Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografiniai pakitimai ikistacionariniame periode Vilniaus miesto Greitosios medicinos pagalbos stoties duomenimis
10. ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ PAKITIMŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA
10.1. Elektrokardiografiniai pakitimai imituojantys ūminį miokardo infarktą
10.2. Variantinė (Princmetalo) krūtinės angina
10.3. Priešlaikinės repoliarizacijos sindromas
10.4. Elektrolitų balanso sutrikimai
10.5. Ūminis perikarditas
10.6. Ūminė plautinė širdis

      6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI

     DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS

     6.1. Hipertrofinės širdies morfologija

     Miokardo hipertrofija - tai širdies apimties padidėjimas dėl atskirų jos dalių ilgalaikės hiperfunkcijos. Miokardo hipertrofijos vystymosi eiga priklauso nuo hemodinamikos sutrikimo ypatybių: labiausiai hipertrofuojasi tos širdies dalys, kurioms tenka pagrindinis krūvis kompensuojant sutrikusią hemodinamiką. Tačiau hipertrofuojasi, gal tik kiek mažiau, ir visas miokardas.

     Vienas pagrindinių miokardo hipertrofijos rodiklių yra širdies svorio padidėjimas. Normaliai vyrų širdis vidutiniškai sveria 300-350 g, moterų - 250-300 g. Dėl ilgalaikės hiperfunkcijos širdies svoris gali padidėti 2-3 ir daugiau kartų. Širdies padidėjimo laipsnis pirmiausia priklauso nuo hemodinamikos sutrikimo pobūdžio. Didėjant pritekančio kraujo kiekiui (izotoninė hiperfunkcija), širdis padidėja mažiau, negu pasunkėjus kraujo išvarymui (izometrinė hiperfunkcija). Labiausiai širdis padidėja esant sudėtinei (izotoninei ir izometrinei) miokardo hiperfunkcijai.

     Širdies segmentų hipertrofija autopsijos metu nustatoma iš širdies svorio, laisvosios sienelės storio, trabekulinių ir papilinių raumenų padidėjimo. Normalus prieširdžių laisvosios sienelės storis yra 2-3 mm, kairiojo skilvelio - 10-11 mm, dešiniojo - 3-4 mm. R. Skotas (R. C. Scott, 1962) nurodo, kad reikia įvertinti ń2 mm matavimo paklaidą. Širdies skilvelių sienelės storio matavimas turi diagnostinę reikšmę, ypač esant dešiniojo skilvelio hipertrofijai, nes kartais, šiam skilveliui padidėjus, bendras širdies svoris nepadidėja. Trabekulinių ir papilinių raumenų hipertrofija įvertinama makroskopiškai. Prireikus diagnozė patikslinama histologiniu tyrimu.

     Širdies segmentų padidėjimą ir jų funkciją geriausiai parodo echokardiografinis tyrimas.

     

Atgal     Pirmyn

© 2010 UAB Aidiga