Elektrokardiografija
Pradinis Apie autorių Literatūra Nuorodos Santrumpos
Pradinis Apie autorių Literatūra Nuorodos Santrumpos

Pradinis

1. ELEKTROKARDIOGRAMOS FORMAVIMOSI ELEKTROFIZIOLOGIJA

1.1 Miokardo skaidulų elektrofiziologija

1.2 Izoliuotos skaidulos elektrograma

2. ŠIRDIES FUNKCIJOS

2.1. Automatizmas

2.2. Laidumas

2.3. Jaudrumas ir refrakteriškumas

2.4. Susitraukimas (toniškumas)

3. PAGRINDINIAI ELEKTROKARDIOGRAMOS ELEMENTAI IR FIZIOLOGINĖ JŲ CHARAKTERISTIKA

4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI

4.1. Aparatūra

4.2. Derivacijos

4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas

5. ŠIRDIES POZICINIAI POKYČIAI

5.1. Širdies elektrinė ašis (αQRS)

5.2. Širdies elektrinė pozicija

6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS

6.1. Hipertrofinės širdies morfologija

6.2. Hipertrofinės širdies elektrofiziologija

6.3. Elektrokardiografiniai prieširdžių hipertrofijos požymiai

6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija

6.3.2. Kairiojo prieširdžio hipertrofija

6.3.3. Abiejų prieširdžių hipertrofija

6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika

6.4.1. Kairiojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas

6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova

6.4.3. Kairiojo skilvelio hipertrofijos laipsniai

6.5. Elektrokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos diagnostika

6.5.1. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas

6.5.2. Sistolinė ir diastolinė dešiniojo skilvelio perkrova

6.5.3. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos laipsniai

6.6. Elektrokardiografinė abiejų skilvelių hipertrofijos diagnostika

7. ŠIRDIES RITMO SUTRIKIMAI

7.1. Širdies laidumo sistemos morfologija

7.2. Širdies aritmijų genezė

7.3. Širdies ritmo sutrikimų klasifikacija ir elektrokardiografinė jų diagnostika

7.3.1. Nomotopiniai širdies ritmo sutrikimai

7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai

7.3.3. Paroksizminės tachikardijos

7.3.4. Prieširdžių plazdėjimas

7.3.5. Prieširdžių virpėjimas

7.3.6. Skilvelių plazdėjimas, virpėjimas, asistolija

8. ŠIRDIES LAIDUMO SUTRIKIMAI

8.1. Blokados

8.2. Intraskilvelinio laidumo sutrikimai

8.3. Skilvelių priešlaikinio sujaudinimo (preekscitacijos) fenomenas (VPV, LGL, LCL sindromai)

9. EKG PAKITIMAI, SERGANT IŠEMINE ŠIRDIES LIGA

9.1. Širdies vainikinės arterijos

9.2. Elektrokardiografinė miokardo išemijos diagnostika

9.3. Fizinio krūvio ir medikamentiniai mėginiai

9.4. Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografinė diagnostika

9.5 Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografiniai pakitimai ikistacionariniame periode Vilniaus miesto Greitosios medicinos pagalbos stoties duomenimis

10. ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ PAKITIMŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA

10.1. Elektrokardiografiniai pakitimai imituojantys ūminį miokardo infarktą

10.2. Variantinė (Princmetalo) krūtinės angina

10.3. Priešlaikinės repoliarizacijos sindromas

10.4. Elektrolitų balanso sutrikimai

10.5. Ūminis perikarditas

10.6. Ūminė plautinė širdis

Apie autorių

Nuorodos

Literatūra



7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai

Migruojantis ritmas (ritmo migracija). Esant šiai patologijai impulsai formuojasi skirtingose širdies vietose kartais dėl šio mazgo silpnumo. Keičiasi ritmo vadovo lokalizacija: iš sinusinio mazgo impulsas pereina į prieširdžius, kartais pasiekia AV jungtį arba pradeda funkcionuoti prieširdžių, AV jungties ar idioventrikulinio automatizmo centrai (pasyvi heterotopija).

Kai ritmas migruoja sinusiniame mazge, elektrokardiogramoje sinusinis ritmas būna nereguliarus, P danteliai gali būti šiek tiek pakitę, PQ intervalai vienodi, skilveliniai kompleksai QRST nepakitę. Sinusinio ritmo migracija gali pasireikšti P dantelio formos ir poliškumo pakitimais, nevienodais PQ intervalais (7.12 pav.).

7.12 pav. Migruojančio sinusinio ritmo schema ir EKG pavyzdys

Gelbstintys ritmai. Nusilpus sinusinio mazgo automatizmui (dėl širdį veikiančių glikozidų, antiaritminių medikamentų ar organinių širdies ligų ir kitų veiksnių poveikio), širdies ritmo vadovu tampa žemesni automatizmo centrai. Tai - gelbstintys ņpasyvūs¦ širdies ritmai.

Prieširdinis ritmas. Esant prieširdiniam gelbstinčiam širdies ritmui keičiasi P dantelio forma ir poliškumas, kinta PQ intervalo trukmė, o QRST kompleksai, jei nėra intraskilvelinio laidumo sutrikimų, lieka nepakitę. Esant prieširdiniam ritmui, gelbstintys impulsai gali formuotis dešiniajame ar kairiajame prieširdžiuose.

Dešiniojo prieširdžio viršutinės dalies ritmui būdingi nedideli EKG pakitimai: P dantelis I derivacijoje aukštesnis negu II (sinusinio ritmo atveju PII>PI), PQ intervalai ir QRST kompleksai nepakitę.

Dešiniojo prieširdžio apatinės dalies ritmui būdinga EKG: P danteliai II, III, aVF ir V4-V6 derivacijose neigiami, o aVR - teigiami, PQ intervalai ir QRST kompleksai nepakitę. Tokia EKG pateikiama 7.13 ir 7.14 paveiksluose.

7.13 pav. Dešiniojo prieširdžio apatinės dalies ritmas

7.14 pav. EKG, kurioje dešinio prieširdžio apatinės dalies ritmas (neigiami P II ir III derivacijose) pereina į sinusinį ritmą

Galima prieširdinio ritmo migracija, dėl to keičiasi P dantelių forma, trukmė ir poliškumas; QRST kompleksai, kai intraskilvelinis laidumas nesutrikęs, išlieka nepakitę (7.15 pav.).

7.15 pav. Migruojantis prieširdinis ritmas

Jeigu impulsai formuojasi kairiojo prieširdžio viršutinėje dalyje, EKG P danteliai I, aVL, V6 (kartais V4-V6) derivacijose neigiami, o V1(V2-V3) - lanko ir strėlės arba skydo ir kalavijo formos. Šių pakitimų schemos pateikiamos 7.16 pav.

7.16 pav. P dantelių pavyzdžiai, esant kairiojo prieširdžio ritmui ir vieno ar kito prieširdžių hipertrofijai: A - P dantelis esant kairiojo prieširdžio ritmui, B - P dantelis esant kairiojo prieširdžio ritmui ir dešiniojo prieširdžio hipertrofijai P pseudopulmonale, C - Pdantelis esant kairiojo prieširdžio ritmui ir kairiojo prieširdžio hipertrofijai P pseudomitrale

Tipiškas skydo ir kalavijo formos P dantelis V1 derivacijoje atsiranda, kai impulsai formuojasi užpakalinėje kairiojo prieširdžio sienelėje.

Pradinę P dantelio dalį (ņskydą¦) formuoja kairiojo prieširdžio, galinę (ņkalaviją¦) - dešiniojo prieširdžio depoliarizacija. Taigi prieširdinio ritmo atveju P danteliai kartais įgyja P pseudopulmonale ar P pseudomitrale formas.

Atrioventrikulinės jungties ritmas. Manoma, kad AV mazgo automatizmas būdingas visai AV jungčiai, nes tiksli anatominė impulsų kilimo vieta nežinoma (T. N. James, 1973). R. Kosbis (R. Cosby) ir M. Bilitekas (M. Bilitech) (1972) nurodo, kad atrionodalinė ir nodalinė Hiso sritys turi nestabilius diastolinius potencialus ir todėl gali turėti spontalinę depoliarizaciją, nors P. Kranefildo (P. Cranefield, 1972) manymu, automatizmo funkciją turi tik nodalinė Hiso sritis.

Esant AV jungties ritmui, skilveliai aktyvinami anterogradiškai, o prieširdžiai - retrogradiškai.

P dantelio padėtis prieš ar už QRS komplekso priklauso ne tiek nuo gelbstinčių impulsų kilimo vietos, kiek nuo to, kaip greitai sujaudinimo banga pasiekia prieširdžius.

AV jungties gelbstintis ritmas gali būti dėl tų pačių prieš tai nurodytų priežasčių. Kai prieširdžiai susitraukia anksčiau nei skilveliai, EKG P danteliai pakeičia savo poliariškumą; visose derivacijose, išskyrus aVR, - neigiami. PQ intervalas sutrumpėja (gali būti trumpesnis negu 0,12 s).

Kai prieširdžiai susitraukia vėliau negu skilveliai, neigiami P danteliai registruojami už QRS komplekso ST segmento atkarpoje. Tada Q-P neviršija 0,2 s, jei impulsai iš AV jungties pasiekia prieširdžius ir skilvelius vienodu laiku, P danteliai susilieja su QRS kompleksais. 7.17 pav. pateikiama sinusinio ir įvairios lokalizacijos AV jungties ritmo EKG.

7.17 pav. EKG sinusinio ir įvairios lokalizacijos AV jungties ritmas: 1 - sinusinis ritmas, 2 - AV jungties viršutinės dalies ritmas, 3 - AV jungties vidurinės dalies ritmas, 4 - AV jungties apatinės dalies ritmas

Pasyvios heterotopijos AV jungties ritmo dažnis yra 40-60 k/min, aktyvios heterotopijos - AV gali būti dažnesnis.

Idioventrikulinis ritmas. Idioventrikulinis gelbstintis ritmas atsiranda, kai nuslopinami sinoatrialinio mazgo ir AV jungties automatizmai.

Skilveliniai impulsai generuojami Hiso pluošto kojytėse, Purkinjė skaidulose arba pakitusiose miokardo skaidulose.

Esant idioventrikuliniam ritmui, EKG būna reti, mažiau negu 40 k/min, platūs QRS kompleksai be P dantelių. QRS kompleksų forma primena skilvelines ekstrasistoles arba Hiso pluošto kojyčių blokadas. Idioventrikulinis ritmas dažniausiai yra terminalinių būklių palydovas.

Reikia skirti idioventrikulinį ritmą: a) nuo distalinės (žemos) IIIo AV blokados, nuo AV jungties ritmo, esant Hiso pluošto kojytės blokadai ir susiliejant P danteliams su QRS kompleksu, b) nuo bradiaritminės prieširdžių virpėjimo formos, esant Hiso pluošto kojyčių ir atrioventrikulinei blokadai - Frederiko fenomenui (7.18 pav.).

7.18 pav. A - idioventrikulinis ritmas 43 k/min., B - AV jungties ritmas 55 k/min. esant visiškai DHKBl, C - Frederiko fenomenas (PV, visiška AV blokada ir visiška KHKBl, skilvelių ritmo dažnis 35 k/min.)

Gelbstinčių širdies ritmų grupei tikslinga priskirti implantuotų kardiostimuliatorių ritmą. Stimuliatoriai implantuojami dažniausiai dėl III laipsnio AV blokados, kai ligoniui kilo bent vienas Morganio-Edemso-Stokso sindromo priepuolis. 7.19 pav. pateikiama EKG, širdžiai dirbant implantuotu į dešinįjį skilvelį kardiostimuliatoriumi.

7.19 pav. dešiniojo skilvelio kardiostimuliatoriaus ritmas

Ekstrasistolija. Tai dažniausia širdies ritmo sutrikimų forma, pasitaikanti ne vien sergantiesiems širdies ligomis, bet ir sveikiems, ypač esant labiliai vegetacinei nervų sistemai.

Ekstrasistolių atsiradimą skatina nerviniai stresai, elektrolitų disbalansas, acidozė, alkalozė, hipoksija, patologiniai refleksai dėl kitų vidaus organų ar nervų sistemos ligų, skausmas, diagnostinės procedūros, alkoholis, rūkymas ir kiti veiksniai.

Pagal ekstrasistolių lokalizaciją skiriamos sinusinės, prieširdinės, AV jungties ir skilvelinės ekstrasistolės.

Sinusinės ekstrasistolės sunkiai diagnozuojamos, nes sinusiniame mazge kilęs priešlaikinis impulsas EKG registruojamas priešlaikiniu, bet nepakitusiu P danteliu. Todėl atskirti jas nuo sinusinės aritmijos gana sunku. Tai įmanoma, registruojant intrakardinius sinusinio mazgo spaikinius potencialus. Sinusinę ekstrasistoliją kiek lengviau diagnozuoti, atsiradus sinusinei alloritmijai (bigeminijai, trigeminijai).

Prieširdines ekstrasistoles diagnozuoti lengviau, nes pakinta P dantelio forma, trukmė ir poliškumas. Prieširdinių ekstrasistolių PQ intervalas gali sutrumpėti ar pailgėti, o jeigu jos labai ankstyvos, gali būti užblokuotos AV jungtyje. Tokias blokuotas prieširdines ekstrasistoles nuo IIo AV blokados padeda atskirti per ankstyvas P dantelis (7.20 pav.).

7.20 pav. Prieširdinės ekstrasistolės schema ir EKG pavyzdys

QRS kompleksai dažniausiai būna nepakitę, tačiau kartais (ypač ankstyvųjų prieširdinių ekstrasistolių atveju) būna aberantiniai (pakinta QRS dantelių forma, amplitudė ir trukmė), primena Hiso pluošto kojyčių blokadas.

Prieširdinių ekstrasistolių kompensacinė pauzė dažniausiai nepilna (t. y. iki ekstrasistolinių ir poekstrasistolinių intervalų suma mažesnė negu dviejų sinusinio ritmo kardiociklų trukmė).

AV jungties ekstrasistolės būna palyginti retai. Jeigu priešlaikinis impulsas, susiformavęs AV jungtyje, anksčiau sujaudina prieširdžius negu skilvelius, ņpriešlaikinis¦ P dantelis keičia poliariškumą; visose derivacijose, išskyrus aVR, tampa neigiamas, o aVR - teigiamas. PQ trumpesnis negu sinusinio ritmo. Jeigu AV jungties priešlaikinis impulsas anksčiau sujaudina skilvelius, tai P dantelis, registruojamas už QRS komplekso, dažniausiai neigiamas. QP trukmė neviršija 0,2 s. Priešlaikinis nepakitęs QRS kompleksas be P dantelio susiformuoja todėl, kad prieširdžių ir skilvelių depoliarizacija sutampa. 7.21 pav. pateikiami AV jungties ekstrasistolių EKG pavyzdžiai.

7.21 pav. AV jungties ekstrasistolių EKG pavyzdžiai

Skilvelinės ekstrasistolės. Daugelis skilvelinių ekstrasistolių kyla dėl grįžtamojo sužadinimo (micro-re-entry). Jis dažniausiai susidaro skilvelių miokarde ir Purkinjė skaidulų distaliniuose galuose, rečiau - Hiso pluošto kojytėse. Trigerinio aktyvumo įtaka skilvelinėms ekstrasistolėms dar nevisiškai aiški.

Dėl skilvelinių ekstrasistolių pirmiausia sujaudinamas ektopinį impulsą suformavęs skilvelis (dešinysis ar kairysis), vėliau kitas. Šios ekstrasistolės dažniausios (iki 60 proc. visų ekstrasistolių).

EKG prieš priešlaikinį QRS kompleksą nėra P dantelio; QRS kompleksai išplitę (ü0,12 s), jų forma priklauso nuo ektopinio impulso kilimo vietos; ST segmentas ir T danteliai nukrypę priešingai suminio (integralinio) QRS komplekso veiktoriui. Po skilvelinės ekstrasistolės sekantys normalūs sinusinio ritmo P QRST kompleksai atsiranda vėliau - vadinamoji visiška kompensacinė pauzė (intervalas nuo sinusinio ritmo R dantelio iki kito (poekstrasistolinio) sinusinio ritmo R dantelio lygus dviem širdies ciklams (7.22 pav.).

7.22 pav. Ekstrasistolė iš dešiniojo skilvelio, po jos - visiška kompensacinė pauzė, EKG rašomosios juostos slinkimo greitis 25 mm/s

Skilvelinės ekstrasistolės vadinamos interpolinėmis, jeigu intervalas nuo skilvelinės ekstrasistolės iki kito sinusinio ritmo nėra pakankamai pailgėjęs arba išplitęs QRS kompleksas su diskordantinių ST segmentu įsiterpia į normalų sinusinį ritmą (7.23 pav.).

7.23 pav. Interpolinė ekstrasistolė iš kairiojo skilvelio

Skilvelinės ekstrasistolės, kylančios ne anksčiau už įprastinį sinusinį ritmą, bet vėliau, vadinamos gelbstinčiomis. Tokia situacija pasitaiko dėl sinusinės bradikardijos, sukeltos medikamentų (antiaritminių, ŠVG), intoksikacijos ar organinių širdies ligų (7.24 pav.). AV jungties ritmo 45 k/min. fone užregistruota gelbstinti ekstrasistolė iš kairiojo skilvelio.

7.24 pav. AV jungties ritmas 45 k/min, gelbstinti ekstrasistolė iš kairiojo skilvelio

Iš EKG pokyčių galima apytiksliai spręsti apie skilvelinio ekstrasistolinio impulso kilimo vietą. Diagnozuojant skilvelinės ekstrasistolės kilimo vietą, labai svarbu, kokia epikardo forma (kairiojo ar dešiniojo) registruojama toje pačioje derivacijoje. Jeigu sinusinio ritmo QRS komplekso forma būdinga kairiojo skilvelio epikardo formai (qR, qRs, Rs, R), o ekstrasistolės kompleksas nukrypęs žemyn nuo izoelektrinės linijos su diskordantiniais (virš izoelektrinės linijos) ST segmentais ir T danteliais, galima manyti, kad ekstrasistolė kilusi iš kairiojo skilvelio (7.25 pav.)

7.25 pav. Kairiojo skilvelio ekstrasistolės EKG pavyzdys

Jeigu sinusinio ritmo QRS komplekso forma būdinga dešiniojo skilvelio epikardui (rS), tai toje pačioje derivacijoje užregistruotas žemyn nukrypęs priešlaikinis platus QRS kompleksas su antriniais diskordantiniais ST segmento ir T dantelių pakitimais rodo dešiniajame skilvelyje kilusį ektopinį židinį (7.26 pav.).

7.26 pav. Dešiniojo skilvelio ekstrasistolės EKG pavyzdys

Iki šiol populiariausia skilvelinių ekstrasistolių klasifikacija pateikta B. Launo ir L. Volfo (1971). Jie pasiūlė šias skilvelinių ekstrasistolių klases:

0 - skilvelinių ekstrasistolių nėra,

1 - monotopinės, iki 30 per val.,

2 - monotopinės, daugiau negu 30 per val.,

3A - politopinės,

3B - bigeminus, trigeminus ir kt. tipo,

4A - suporintos (po dvi),

4B - po tris iš eilės ir daugiau (skilvelinės paroksizminės tachikardijos epizodai),

5 - ankstyvosios (R ant T).

Aukštesnių klasių skilvelinės ekstrasistolės, pradedant trečiąja, vadinamos gyvybei grėsmingomis, nes padidėja staigios mirties rizika, ypač sergantiesiems nestabilia stenokardija, miokardo infarktu, hipertrofine kardiomiopatija, aortos angos stenoze arba mitralinio vožtuvo prolapsu.

Monotopinės skilvelinės ekstrasistolės yra kilusios iš to paties skilvelio ir savo formos toje pačioje derivacijoje nekeičia (7.27 A pav.).

Kartu su monotopinėmis ekstrasistolėmis gali būti sinusinis ritmas (7.26 pav.) ar prieširdžių virpėjimas (7.28 pav.).

7.26 pav. Dešiniojo skilvelio ekstrasistolės EKG pavyzdys

7.27 pav. EKG: grupinės ir pavienės bei interpolinės ekstrasistolės skilvelinės

7.28 pav. EKG: prieširdžių virpšjimas ir ekstrasistolė iš kairiojo skilvelio

7.29 pav. Grupinių politopinių ekstrasistolių EKG: A - pirmoji ekstrasistolė iš dešiniojo skilvelio, po jos einanti - iš kairiojo, B - politopinės ekstrasistolės esant sinusiniam ritmui ir dešiniosios Hiso kojytės blokadai

7.30 pav. Politopinės interpolinės skilvelinės ekstrasistolės: pirmoji ekstrasistolė iš dešiniojo skilvelio, antroji - iš kairiojo

Politopinėmis skilvelinėmis vadinamos skirtingų QRS komplekso formų, kilusios iš to paties skilvelio skirtingų vietų arba iš abiejų skilvelių (7.29, 7.30 ir 7.31 pav.).

7.31 pav. Suporintos ekstrasistolės iš kairiojo skilvelio

Kai skilvelinės ekstrasistolės kartojasi kas antras, trečias ar ketvirtas kardiociklas, diagnozuojama alloritmija (bigeminija, trigeminija, kvadrigeminija). Šie pokyčiai gali atsirasti, esant sinusiniam ritmui, AV jungties ritmui ar prieširdžių virpėjimui. (7.32 pav.)

7.32 pav. Alloritmija: A - ekstrasistolės iš kairiojo skilvelio (bigeminija), B - ekstrasistolės iš kairiojo skilvelio (trigeminija), C - ekstrasistolės iš dešiniojo skilvelio (pseudotrigeminija)

7.33 pav. pateikiamas EKG ankstyvosios (R ant T) skilvelinės ekstrasistolės pavyzdys.

7.33 pav. Ankstyvoji R ant T skilvelinė ekstrasistolė iš dešiniojo skilvelio

Ekstrasistolių ankstyvumą charakterizuoja Launo indeksas:

(Qsin. - Reks.)/QT

čia (Qsin. - Reks.) - intervalas nuo sinusinio Q(R) iki ekstrasistolinio R,

QT - sinusinio komplekso elektrinė sistolė (sekundėmis).

Ankstyvomis ir pavojingomis skilvelinės ekstrasistolės laikomos, kai Launo indeksas mažesnis negu 0,85.

Parasistolija. Tai būsena, kai vienu metu funkcionuoja du konkuruojantys automatizmo centrai, tarp kurių yra funkcinė blokada. Tai gana reta ekstrasistolijos forma.

Prieširdžiai aktyvinami dažniausiai sinusinio mazgo, o skilveliai - AV jungties ar Purkinjė skaidulų impulsų. Tai įvyksta dėl sulėtėjusio impulsų formavimosi AV jungtyje (retai - skilveliuose). Ektopinis parasistolinis židinys gali atsirasti tik jei jis dėl įėjimo blokados apsaugotas nuo sinusinio mazgo impulsų poveikio. Jis veikia kaip reliatyviai lėtas idioventrikulinio ritmo vadovas, negali depoliarizuoti refrakteriniame periode esančio miokardo, kai šis yra depoliarizuotas atėjusio iš sinusinio mazgo impulso. Todėl parasistolinio židinio sukelti impulsai ne visada bus matomi. Jam diagnozuoti reikalingas ilgesnis EKG užrašas.

Dalis parasistolinių impulsų nepasireiškia net tada, kai jie nesutampa su refrakteriniu periodu, sąlygotu ankstesnio sinusinio impulso išėjimo blokados. Tai pasunkina parasistolijos diagnostiką. Parasistolija grindžiama trimis EKG požymiais: 1) ektopinis parasistolinis impulsas pasireiškia nevienodu laiku po ankstesnio sinusinio impulso; 2) intervalai tarp ektopinių impulsų dažniausiai esti vienodi arba kartojasi mažiausiųjų atžvilgiu lygiai du ar tris kartus dažniau; 3) impulsai gali būti susiliejantys (kai sutampa abiejų automatizmo centrų impulsų kilimo laikas).

7.34 pav. A elektrokardiogramoje parodyta sinusinio ritmo 120 k/min ir AV jungties su aberantiniais išplitusiais QRS kompleksais 95 k/min. parasistolija. 7.34 pav. B - sinusinio ritmo dažnis 170 k/min., AV jungties su nepakitusiais QRS (nurodyta strėlėmis) - 60 k/min.

7.34 pav. Parasistolijos pavyzdžiai

Kai skilvelių sujaudinimas yra kiek dažnesnis negu prieširdžių, sinusiniai impulsai gali patekti į AV jungtį, išėjusią iš refrakterinio periodo, ir nėra blokuojami ektopinio impulso. Tokiais atvejais abu ritmo vadovai sumuojami: po P dantelio registruojamas PQ intervalas ir QRS kompleksas. Įvyksta impulsų interferencija.

EKG: intervalai tarp P-P ir R-R vienodos trukmės, QRS kompleksai nepakitę (kai ektopinis centras yra AV jungtyje), tačiau tarp P ir QRS nėra įprastinio ryšio (A-V disociacija). Kai R-R intervalai trumpesni negu P-P, kartais gali būti užregistruoti ir normaliam sinusiniam ritmui būdingi EKG (įvyko interferencija, 7.35 pav.).

7.35 pav. Disociacija ir interferencija, sinusinio ritmo dažnis 62 k/min, AV jungties ritmo - 76 k/min, ketvirtame skilveliniame komplekse įvyko interferencija PQ = 0,12 s

Atgal   Pirmyn

© 2010 UAB Aidiga