Elektrokardiografija
aidiga

Titulinis Apie autorių Literatura Nuorodos
Santrumpos
www.lrvalstybe.lt
www.lrimones.lt
1. ELEKTROKARDIOGRAMOS FORMAVIMOSI ELEKTROFIZIOLOGIJA
1.1 Miokardo skaidulų elektrofiziologija
1.2 Izoliuotos skaidulos elektrograma
2. ŠIRDIES FUNKCIJOS
2.1. Automatizmas
2.2. Laidumas
2.3. Jaudrumas ir refrakteriškumas
2.4. Susitraukimas (toniškumas)
3. PAGRINDINIAI ELEKTROKARDIOGRAMOS ELEMENTAI IR FIZIOLOGINĖ JŲ CHARAKTERISTIKA
4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI
4.1. Aparatūra
4.2. Derivacijos
4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas
5. ŠIRDIES POZICINIAI POKYČIAI
5.1. Širdies elektrinė ašis (αQRS)
5.2. Širdies elektrinė pozicija
6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS
6.1. Hipertrofinės širdies morfologija
6.2. Hipertrofinės širdies elektrofiziologija
6.3. Elektrokardiografiniai prieširdžių hipertrofijos požymiai
6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija
6.3.2. Kairiojo prieširdžio hipertrofija
6.3.3. Abiejų prieširdžių hipertrofija
6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.4.1. Kairiojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas
6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova
6.4.3. Kairiojo skilvelio hipertrofijos laipsniai
6.5. Elektrokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.5.1. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas
6.5.2. Sistolinė ir diastolinė dešiniojo skilvelio perkrova
6.5.3. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos laipsniai
6.6. Elektrokardiografinė abiejų skilvelių hipertrofijos diagnostika
7. ŠIRDIES RITMO SUTRIKIMAI
7.1. Širdies laidumo sistemos morfologija
7.2. Širdies aritmijų genezė
7.3. Širdies ritmo sutrikimų klasifikacija ir elektrokardiografinė jų diagnostika
7.3.1. Nomotopiniai širdies ritmo sutrikimai
7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai
7.3.3. Paroksizminės tachikardijos
7.3.4. Prieširdžių plazdėjimas
7.3.5. Prieširdžių virpėjimas
7.3.6. Skilvelių plazdėjimas, virpėjimas, asistolija
8. ŠIRDIES LAIDUMO SUTRIKIMAI
8.1. Blokados
8.2. Intraskilvelinio laidumo sutrikimai
8.3. Skilvelių priešlaikinio sujaudinimo (preekscitacijos) fenomenas (VPV, LGL, LCL sindromai)
9. EKG PAKITIMAI, SERGANT IŠEMINE ŠIRDIES LIGA
9.1. Širdies vainikinės arterijos
9.2. Elektrokardiografinė miokardo išemijos diagnostika
9.3. Fizinio krūvio ir medikamentiniai mėginiai
9.4. Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografinė diagnostika
9.5 Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografiniai pakitimai ikistacionariniame periode Vilniaus miesto Greitosios medicinos pagalbos stoties duomenimis
10. ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ PAKITIMŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA
10.1. Elektrokardiografiniai pakitimai imituojantys ūminį miokardo infarktą
10.2. Variantinė (Princmetalo) krūtinės angina
10.3. Priešlaikinės repoliarizacijos sindromas
10.4. Elektrolitų balanso sutrikimai
10.5. Ūminis perikarditas
10.6. Ūminė plautinė širdis



     9.1. Širdies vainikinės arterijos

     Širdį maitina dešinioji ir kairioji vainikinės arterijos, einančios priekine ir užpakaline tarpskilveline vagomis ir išsišakojančios į prieširdžius ir skilvelius. Jos apsupa širdį vainiku. Iš čia kilęs ir jų pavadinimas (lot. corona - vainikas).

     Širdies vainikinių arterijų schema ir segmentai pateikiami 9.1 pav.

9.1 pav. Širdies vainikinės arterijos: A - širdies vainikinių arterijų schema; B - vainikinių arterijų segmentai (pagal Amerikos kardiologų asociacijos rekomendacijas): 1, 2, 3, 4 - kairioji vainikinė arterija, dešinioji vainikinė arterija: 5 - bendras kamienas, 6, 7, 8, 9, 10 - priekinė tarpskilvelinė šaka, 11, 12, 13, 14, 15 - apsukinė šaka

     Kairioji vainikinė arterija prasideda aortos kairiajame (Valsalvos) sinuse, arti jo viršutinio krašto, vidutinis žiočių skersmuo apie 4 mm. Jos kamienas trumpas (iki 2 cm), išsišakojantis į 2-3 smulkesnes kraujagysles.

     Priekinė tarpskilvelinė šaka eina žemyn priekine tarpskilveline vagele ir per dešinįjį viršūnės pakraštį pereina į užpakalinę tarpskilvelinę vagelę. Iš priekinės tarpskilvelinės arterijos išeinančios šakelės aprūpina krauju dešiniojo skilvelio priekinę sienelę, du trečdalius pertvaros, Hiso pluošto kojytes ir priekinį papilinį raumenį. Kartais per tarpinę jungtį aprūpina krauju ir dešiniojo skilvelio priekinį papilinį raumenį.

     Juosiančioji kairiosios vainikinės arterijos šaka dažniausiai mažesnė ir yra atrioventrikulinėje vagelėje. Iš jos išsišakoja arterijos, aprūpinančios krauju kairiojo skilvelio šoninės sienelės viršutinę dalį ir kairįjį prieširdį. Kartais juosiančioji šaka pasiekia užpakalinę tarpskilvelinę vagelę. Tada kairioji vainikinė arterija viena arba kartu su dešiniąja vainikine arterija maitina visą kairįjį skilvelį ir tarpskilvelinę pertvarą.

     Trečdaliui žmonių esti dar viena stambi kairiosios vainikinės arterijos šaka - diagonalinė arterija. Ji yra tarp priekinės skilvelinės ir juosiančiosios šakų.

     Dešinioji vainikinė arterija išeina iš aortos dešiniojo priekinio (Valsalvos) sinuso, vidutinis žiočių skersmuo 3,2 mm. Ji apjuosia širdies dešinįjį kraštą, pasiekia užpakalinę tarpskilvelinę vagelę ir baigiasi netoli kairiojo skilvelio viršūnės.

     Iš dešiniosios vainikinės arterijos, netoli nuo jos žiočių, išeina šakelės į dešinįjį prieširdį tarpskilvelinės pertvaros link. Viena šakelė aprūpina krauju sinusinį mazgą, o kita smulki šakelė - AV mazgą. Kartais dešiniojo prieširdžio šakelės išeina tiesiai iš aortos dešiniojo sinuso.

     Diafragminė kairiojo skilvelio sienelė aprūpinama krauju iš kraštinės (marginalinės) ir užpakalinės tarpskilvelinės arterijos mažų šakelių.

     Vainikinės arterijos sąlygiškai dalijamos į dvi dalis: 1) stambiosios, arba didžiosios (epikardinės), ir 2) smulkiosios, arba intramiokardinės (intramuralinės).

     Vainikinės kraujotakos tipai. Yra trys kraujotakos tipai: 1) vyraujantis dešinysis (apie 67 proc.), kai dešinioji arterija maitina dešinįjį skilvelį, užpakalinę kairiojo skilvelio sienelę ir užpakalinę tarpskilvelinės pertvaros dalį; 2) vyraujantis kairysis (apie 15 proc.), kai juosiančioji kairiosios vainikinės arterijos šaka pasiekia užpakalinę tarpskilvelinę vagelę ir eina žemyn kaip užpakalinė tarpskilvelinė arterija. Dominuojanti kairioji vainikinė arterija aprūpina krauju visą kairįjį skilvelį, tarpskilvelinę pertvarą ir dalį dešiniojo skilvelio; 3) subalansuotas kraujotakos tipas (apie 18 proc.), kai abi vainikinės arterijos išsivysčiusios vienodai, kiekvieną skilvelį maitina sava arterija, o pertvaros užpakalinės dalys turi daug abiejų arterijų šakelių.

     Epikardinių arterijų segmentai pateikiami 9.1 pav. B. Šią segmentaciją labai svarbu žinoti, norint tiksliai nustatyti aterosklerozinių pokyčių lokalizacją.

9.1 pav. Širdies vainikinės arterijos: A - širdies vainikinių arterijų schema; B - vainikinių arterijų segmentai (pagal Amerikos kardiologų asociacijos rekomendacijas): 1, 2, 3, 4 - kairioji vainikinė arterija, dešinioji vainikinė arterija: 5 - bendras kamienas, 6, 7, 8, 9, 10 - priekinė tarpskilvelinė šaka, 11, 12, 13, 14, 15 - apsukinė šaka

     Vainikinių kraujagyslių morfologija. Epikardinės arterijos yra raumeninio tipo. Intimą sudaro endotelio ląstelių sluoksnis. Subendotelinis intimos sluoksnis yra sudarytas iš jungiamojo audinio, intimos lygiųjų raumenų ląstelių ir vidinės elastinės membranos. Jau nuo gimimo vainikinių arterijų intima yra storesnė negu kitų arterijų (pavyzdžiui, smegenų ir inkstų). Ilgainiui vainikinėse kraujagyslėse gausėja elastinių elementų ir prasideda subendotelinė fibrozė, išryškėjanti po 40-ties metų. Kai intima pasidaro tokio pat storio kaip ir media, joje susiformuoja kapiliarai. Normaliai intima kraujagyslių neturi, Vasa vasorum iš adventicijos pasiekia tik du išorinius media trečdalius. Palyginti su elastinėmis arterijomis, vainikinėse arterijose yra daugiau lygiųjų raumenų ir mažiau elastinių skaidulų.

     Skilvelinės šakos yra dviejų tipų: 1) tiesiosios, kurios nesišakodamos pereina per visą raumeninę sienelę į subendokardinį miokardą, ir 2) išsišakojančios, kurios šakojasi skilvelio sienelėje, ypač po epikardu.

     Smulkiosiomis širdies arterijomis įprasta vadinti 0,1-1,0 mm skersmens šakas. Funkcijos požiūriu T. Džeimsas (T. James, 1977) skiria skilvelines, prieširdines ir specialią funkcinę paskirtį turinčias (t. y. formuojančias širdies laidžiosios sistemos ir chemoreceptorių kraujotaką) šakas ir anastomozes. Anastomozės tam tikromis sąlygomis pradeda funkcionuoti kaip kolateralės. Jos būna kelių tipų: 1) homokoronarinės - tarp tos pačios vainikinės arterijos šakų, 2) interkoronarinės - tarp dešiniosios ir kairiosios vainikinių arterijų šakų, 3) ekstrakoronarinės - smulkiosios prieširdinės šakos, kurios jungiasi su aortos Vasa vasorum, plaučių ir kitokiomis arterijomis, 4) intermiokardinės šakos, atsiveriančios į širdies skilvelių ertmes.

     Normalioje žmogaus širdyje homokoronarinių anastomozių (nuo 20 iki 350 mm skersmens) gausu nuo pat gimimo, jų skaičius nepriklauso nuo amžiaus ir lyties. Šios anastomozės jungia įvairių vietų intramiokardines šakas. Dauguma šių anastomozių yra epikardinės, susidariusios tarp dešiniosios vainikinės arterijos ir kairiosios epikardinių šakų. Tai smulkios arterijos, esančios dešiniojo ir kairiojo skilvelio epikarde, smulkios tarpprieširdinės ir tarpskilvelinės pertvarų jungtys. Arterinės šakelės, atsiveriančios į širdies ertmes, yra 40-200 mm skersmens arteriolės, kurių praktiškai nėra prieširdžiuose (86 proc. tiriamųjų būna kairiajame ir 50 proc. dešiniajame skilveliuose).

     Dauguma vainikinių venų susilieja į koronarinį sinusą, kuris įteka į dešinįjį prieširdį. Mažosios širdies venos įteka į širdies ertmes tiesiogiai.

     

Atgal     Pirmyn

© 2010 UAB Aidiga