1. ELEKTROKARDIOGRAMOS FORMAVIMOSI ELEKTROFIZIOLOGIJA 1.1 Miokardo skaidulų elektrofiziologija 1.2 Izoliuotos skaidulos elektrograma 2.3. Jaudrumas ir refrakteriškumas 2.4. Susitraukimas (toniškumas) 3. PAGRINDINIAI ELEKTROKARDIOGRAMOS ELEMENTAI IR FIZIOLOGINĖ JŲ CHARAKTERISTIKA 4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI 4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas 5. ŠIRDIES POZICINIAI POKYČIAI 5.1. Širdies elektrinė ašis (αQRS) 5.2. Širdies elektrinė pozicija 6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS 6.1. Hipertrofinės širdies morfologija 6.2. Hipertrofinės širdies elektrofiziologija 6.3. Elektrokardiografiniai prieširdžių hipertrofijos požymiai 6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija 6.3.2. Kairiojo prieširdžio hipertrofija 6.3.3. Abiejų prieširdžių hipertrofija 6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika 6.4.1. Kairiojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas 6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova 6.4.3. Kairiojo skilvelio hipertrofijos laipsniai 6.5. Elektrokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.5.1. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas 6.5.2. Sistolinė ir diastolinė dešiniojo skilvelio perkrova 6.5.3. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos laipsniai 6.6. Elektrokardiografinė abiejų skilvelių hipertrofijos diagnostika 7.1. Širdies laidumo sistemos morfologija 7.3. Širdies ritmo sutrikimų klasifikacija ir elektrokardiografinė jų diagnostika 7.3.1. Nomotopiniai širdies ritmo sutrikimai 7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai 7.3.3. Paroksizminės tachikardijos 7.3.4. Prieširdžių plazdėjimas 7.3.6. Skilvelių plazdėjimas, virpėjimas, asistolija 8.2. Intraskilvelinio laidumo sutrikimai 8.3. Skilvelių priešlaikinio sujaudinimo (preekscitacijos) fenomenas (VPV, LGL, LCL sindromai) 9. EKG PAKITIMAI, SERGANT IŠEMINE ŠIRDIES LIGA 9.1. Širdies vainikinės arterijos 9.2. Elektrokardiografinė miokardo išemijos diagnostika 9.3. Fizinio krūvio ir medikamentiniai mėginiai 9.4. Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografinė diagnostika 10. ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ PAKITIMŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA 10.1. Elektrokardiografiniai pakitimai imituojantys ūminį miokardo infarktą 10.2. Variantinė (Princmetalo) krūtinės angina 10.3. Priešlaikinės repoliarizacijos sindromas |
2.2. Laidumas Laidumas - tai gebėjimas praleisti sujaudinimo (depoliarizacijos) impulsus kaimyninėms ląstelėms. Šią savybę turi laidumo ir darbinio miokardo skaidulos: skiriasi tik impulso plitimo greitis. Laidumo ir darbinio miokardo skaidulos turi ņkabelio¦ savybių. Jų citoplazmos ir tarpląstelinio skysčio varža maža, dėl to jie yra geri srovės laidininkai. Kadangi skaidulų membranos pusiausviroji varža yra gana didelė, todėl ji yra elektros kondensatorius. Sujaudintos tam tikros membranos dalies potencialas staigiai keičiasi. Ir depoliarizuota, ir poliarizuota dar nesujaudinta membranos dalys yra greta, todėl srovė, plisdama tarp sujaudintos ir nesujaudintos membranos dalių, pastarąsias sujaudina iki slenkstinio potencialo ir jose atsiranda veikimo potencialas. Laidumo greitis priklauso nuo veikimo potencialo charakteristikos. Skaidulų, kurių ramybės potencialas didesnis, veikimo potencialas taip pat didesnis, greičiau pakyla O fazė (Vmax), ir impulsas plinta greičiau. Laidumo greitis keičiasi priklausomai nuo slenkstinio potencialo lygio. Kuo slenkstinis ir membranos ramybės potencialai impulso metu labiau skiriasi, tuo lėčiau membranos potencialas didėja iki slenkstinio ir veikimo potencialo, o laidumas sumažėja. Prieširdžių raumeninių skaidulų laidumas du kartus didesnis negu skilvelių: 400-800 mm/s ir 300-400 mm/s. Normaliai sinusiniame mazge kilusi sujaudinimo banga trimis tarpmazginiais takais (priekiniu, Venkebacho ir Torelio) plinta AV mazgo, o Bachmano (iš priekinio) pluošteliu kairiojo prieširdžio link. Sujaudinimas tarpmazginiais takais sklinda 2-3 kartus greičiau negu prieširdžių miokardu, jo kryptis yra iš viršaus žemyn ir šiek tiek į kairę nuo sinusinio mazgo, link viršutinės AV mazgo dalies. Iš pradžių sujaudinamas dešinysis prieširdis, vėliau - kairysis. Normaliai abiejų prieširdžių depoliarizacijos trukmė yra 0,08-0,10 s. AV mazge impulso plitimo greitis sumažėja iki 180-200 mm/s. Tuo metu visiškai pasibaigia prieširdžių sistolė. Mažas impulsų plitimo greitis AV mazge riboja impulsų iš prieširdžių į skilvelius dažnį iki 180-200 impulsų per min. Dažnesni negu 180-200 k/min. prieširdiniai impulsai į skilvelius nepraleidžiami. Šitaip AV mazge fiziologiškai sulaikomas sujaudinimo bangos plitimas. Iš AV mazgo sujaudinimo banga perduodama Hiso pluoštu, jo kojytėmis ir Purkinjė skaidulomis darbinio miokardo link. Dėl didelio impulsų plitimo greičio (iki 1000 mm/s) skilvelių laidumo sistemoje labai greit depoliarizuojasi visas skilvelių miokardas, normaliai - per 0,06-0,08 s. Anksčiausiai sujaudinama pertvaros kairioji pusė viduriniame jos trečdalyje. Depoliarizacijos banga nukrypsta į dešinę, apima kitas pertvaros dalis. Beveik tuo pačiu metu sujaudinama dešiniojo skilvelio viršūnė, priekinė šoninė ir apatinė sienelės, po 0,02 s sujaudinimas apima ir kairįjį skilvelį. Vėliausiai depoliarizuojasi skilvelių tarpskilvelinės bazinės dalys. Sujaudinimo banga skilveliuose plinta nuo endokardo į epikardą. 2.4 pav. pateikiama depoliarizacijos proceso plitimo širdies skilvelio miokarde schema. Miokardo depoliarizaciją atspindi nuo Purkinjė skaidulų susiformavusios neigiamos salelės. 2.4 pav. Depoliarizacijos proceso plitimo širdies skilvelio miokarde schema
© 2010 UAB Aidiga
|