Elektrokardiografija
aidiga

Titulinis Apie autorių Literatura Nuorodos
Santrumpos
www.lrvalstybe.lt
www.lrimones.lt
1. ELEKTROKARDIOGRAMOS FORMAVIMOSI ELEKTROFIZIOLOGIJA
1.1 Miokardo skaidulų elektrofiziologija
1.2 Izoliuotos skaidulos elektrograma
2. ŠIRDIES FUNKCIJOS
2.1. Automatizmas
2.2. Laidumas
2.3. Jaudrumas ir refrakteriškumas
2.4. Susitraukimas (toniškumas)
3. PAGRINDINIAI ELEKTROKARDIOGRAMOS ELEMENTAI IR FIZIOLOGINĖ JŲ CHARAKTERISTIKA
4. ELEKTROKARDIOGRAMOS REGISTRAVIMO IR MATAVIMO PRINCIPAI
4.1. Aparatūra
4.2. Derivacijos
4.3. EKG registravimo metodika ir jos parametrų matavimas
5. ŠIRDIES POZICINIAI POKYČIAI
5.1. Širdies elektrinė ašis (αQRS)
5.2. Širdies elektrinė pozicija
6. ELEKTROKARDIOGRAFINIAI POKYČIAI DĖL MIOKARDO HIPERTROFIJOS
6.1. Hipertrofinės širdies morfologija
6.2. Hipertrofinės širdies elektrofiziologija
6.3. Elektrokardiografiniai prieširdžių hipertrofijos požymiai
6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija
6.3.2. Kairiojo prieširdžio hipertrofija
6.3.3. Abiejų prieširdžių hipertrofija
6.4. Elektrokardiografinė kairiojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.4.1. Kairiojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas
6.4.2. Sistolinė ir diastolinė kairiojo skilvelio perkrova
6.4.3. Kairiojo skilvelio hipertrofijos laipsniai
6.5. Elektrokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos diagnostika
6.5.1. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos elektrokardiografinių požymių diagnostinis algoritmas
6.5.2. Sistolinė ir diastolinė dešiniojo skilvelio perkrova
6.5.3. Dešiniojo skilvelio hipertrofijos laipsniai
6.6. Elektrokardiografinė abiejų skilvelių hipertrofijos diagnostika
7. ŠIRDIES RITMO SUTRIKIMAI
7.1. Širdies laidumo sistemos morfologija
7.2. Širdies aritmijų genezė
7.3. Širdies ritmo sutrikimų klasifikacija ir elektrokardiografinė jų diagnostika
7.3.1. Nomotopiniai širdies ritmo sutrikimai
7.3.2. Heterotopiniai (ektopiniai) širdies ritmo sutrikimai
7.3.3. Paroksizminės tachikardijos
7.3.4. Prieširdžių plazdėjimas
7.3.5. Prieširdžių virpėjimas
7.3.6. Skilvelių plazdėjimas, virpėjimas, asistolija
8. ŠIRDIES LAIDUMO SUTRIKIMAI
8.1. Blokados
8.2. Intraskilvelinio laidumo sutrikimai
8.3. Skilvelių priešlaikinio sujaudinimo (preekscitacijos) fenomenas (VPV, LGL, LCL sindromai)
9. EKG PAKITIMAI, SERGANT IŠEMINE ŠIRDIES LIGA
9.1. Širdies vainikinės arterijos
9.2. Elektrokardiografinė miokardo išemijos diagnostika
9.3. Fizinio krūvio ir medikamentiniai mėginiai
9.4. Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografinė diagnostika
9.5 Ūminio miokardo infarkto elektrokardiografiniai pakitimai ikistacionariniame periode Vilniaus miesto Greitosios medicinos pagalbos stoties duomenimis
10. ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ PAKITIMŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA
10.1. Elektrokardiografiniai pakitimai imituojantys ūminį miokardo infarktą
10.2. Variantinė (Princmetalo) krūtinės angina
10.3. Priešlaikinės repoliarizacijos sindromas
10.4. Elektrolitų balanso sutrikimai
10.5. Ūminis perikarditas
10.6. Ūminė plautinė širdis



     6.3.1. Dešiniojo prieširdžio hipertrofija

     Dešiniojo prieširdžio depoliarizacija paprastai prasideda 0,02-0,03 s anksčiau negu kairiojo ir apima trečdalį P dantelio. Paskutinis šio dantelio trečdalis rodo kairiojo prieširdžio depoliarizaciją, o vidurinė dalis - abiejų prieširdžių depoliarizaciją. DPH atveju padidėjęs suminis vektorius nukrypsta į dešinę, žemyn ir į priekį. Dėl to P dantelio amplitudė II, III, aVF, V1-2 derivacijose būna padidėjusi (daugiau arba lygi 0,3 mV). M. Tumanovskio (1968) nuomone, P dantelio amplitudė padidėja šiose derivacijose dėl to, kad, širdžiai pasisukus pagal laikrodžio rodyklę, dešinysis prieširdis priartėja prie priekinės krūtinės ląstos sienelės, o širdies viršūnė pakrypsta į užpakalį.

     Prieširdžių elektrinė ašis (aP) dažniausiai būna pakrypusi daugiau kaip +60o.

     P dantelis V1 derivacijose būna bifazis (+-), smailomis viršūnėmis ir vyraujančia teigiama faze. II derivacijoje kartais registruojamas dvikupris P dantelis su aukštesne pirmąja viršūne. Kai kurie autoriai siūlo DPH diagnozuoti matuojant prieširdžių aktyvacijos laiką II, aVF, V1-2 derivacijose iki P dantelio pirmosios viršūnės. Normaliai šis laikas ne ilgesnis kaip 0,04 s. Prieširdžių depoliarizacijos bangos pakilimo greitį siūloma skaičiuoti P dantelio amplitudę dalijant iš jo aktyvacijos laiko. Normaliai šis indeksas lygus 0,26, esant DPH - padidėja.

     P dantelio trukmė esant DPH išlieka normali arba nedaug pailgėja. Šio dantelio amplitudės padidėjimas, esant normaliai dantelio trukmei, vertinama kaip sistolinė dešiniojo prieširdžio perkrova, o vien P dantelio trukmės pailgėjimas - kaip diastolinė. Kai dešinysis prieširdis perkraunamas, P dantelio trukmė gali būti 0,15-0,16 s. Prieširdžių hipertrofijos elektrokardiografinei diagnostikai plačiai taikomas Makruzo indeksas (1958). Esant DPH šis indeksas (Pt/PQ segm.) mažesnis už 1,0.

     Dešiniojo prieširdžio hipertrofijos EKG požymiai yra tokie:

     1. aP>60o;

     2. P danteliai II, III, aVF derivacijose smailomis viršūnėmis, ü0,3 mV amplitudės, o trukmė neviršija 0,10 s;

     3. P danteliai I, aVL, V5-6 derivacijose žemos amplitudės, o aVL derivacijose gali būti neigiami;

     4. P dantelis V1 derivacijose bifazis (+-), su smailėjančiomis viršūnėmis, teigiama aukštesne faze;

     5. Makruzo indeksas (P dantelio trukmė/PQ segm. trukmė < 1,0;

     6. P dantelio amplitudės padidėjimą, kai dantelio trukmė normali, reikėtų vertinti kaip sistolinę dešiniojo prieširdžio perkrovą, o vien P dantelio trukmės padidėjimą (esant kitiems DPH požymiams) - kaip diastolinę perkrovą.

     6.2 pav. pateikiama EKG, kurioje matomi P pulmonale požymiai. aP+76o P dantelių amplitudė II, III, aVF - 0,4 mV, P dantelis aVL derivacijoje neigiamas, o V1 ir V2 derivacijose bifazis (+-).

6.2 pav. P pulmonale EKG pavyzdys

     

     

Atgal     Pirmyn

© 2010 UAB Aidiga